XIX amžiaus lietuvių poetinė tradicija Maironio eilėraščiuose

Didysis lietuvių tautos poetas Jonas Mačiulis-Maironis mūsų literatūrai paliko neišsemiamus lyrinės poezijos klodus, palankią terpę literatūrologiniams tyrinėjimams ir įvairiems prasminiams aiškinimams. Poetas savo eilėraščiuose rėmėsi ankstesniąja dvikalbe Lietuvos literatūra, pats kurdamas tik lietuvių kalba. XIX amžiaus lietuvių poetinės tradicijos tąsa, kitų to meto kūrėjų literatūriniai elementai, pasikartojantys Maironio lyrikoje, kiekvieno tyrėjo savaip suprantami ir aiškinami.

Štai humanitarinių mokslų daktarė Brigita Speičytė straipsnyje ,,Maironio palimpsestas“ Maironio poeziją analizuoja metaforinių prasmių principu, ieško analogijų su kitų XIX amžiaus poetų eilėraščių elementais. Kita lietuvių literatūros tyrėja Aušra Jurgutienė straipsnyje ,,Maironio estetikos antropologiškumas, arba pelikanai kruvinomis krūtinėmis“ didžiojo lietuvių poeto eilėraščius interpretuoja dekonstrukciniu požiūriu – diskusija su tradicija – ir jos darbe atsispindi Maironio poezijos dvilypumas. Taigi čia atsiranda du skirtingi požiūrių taškai, kurių gali būti dar daugiau, nes kiekvienas literatūros tyrinėtojas Maironio poetiniuose tekstuose gali atrasti naujų prasmių. Skaidriame, iš pirmo žvilgsnio paprastame Maironio tekste slypi daugybė galimų interpretacijų. Šiame darbe pateiksiu savąją ir pabandysiu surasti jos sąlyčio taškus su kitais XIX amžiaus lietuvių poetų kūriniais.

Maironio eilėraštį ,,Vilnius“ su Simono Stanevičiaus poetine tradicija jungia neįprasta žvilgsnio situacija. Eilėraštyje ,,Vilnius“ Maironis ragina skaitytoją pažvelgti į Vilniaus, didingą praeitį turinčio miesto, apgaubto tamsos, padėtį. Prarasta garbinga Vilniaus praeitis skaitytoją, kaip tariama, nuliūdina: ,,Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės / Ašara krinta griaudi?“. Šio eilėraščio pagrindinė figūra – pasakotojas – vysto nebylų dialogą su pašnekovu, regi Vilniaus miestą jo akimis, tarytum rodo, kas vyksta su Vilniumi, kaip vėliau tamsa pasitraukia ir pateka aušra. Kiek kitaip žvilgsnis reiškiamas Stanevičiaus ,,Šlovėje žemaičių“. Čia pats pasakotojas sako: ,,Mačiau Vilnių, šaunų miestą <...>“. Vilniaus šlovę ir praeitį jis vertina vien savo akimis. Tik eilėraščio pabaigoje šimtabalsio garso pavidalu pasakotojas prabyla žmonėms, galima manyti, jog ir skaitytojui: ,,Veizdėk, sviete nusiminęs! / Kas ten šiaurėj atsitiko, / Lietuvos senos giminės / Pražuvime sveikos liko“. Taip siekiama padaryti didesnį įspūdį, atkreipti žmonių dėmesį į krašto atsparumą visoms negandoms ir nepalaužiamą didybę.