Hanso Kristiano Anderseno pasakų ir lietuvių poetės Violetos Palčinskaitės eilėraščių lyginamoji analizė

Kai kurios H. K. Anderseno pasakos persmelktos gilaus liūdesio (kūdikių, vaikų mirtis, skurdas), ir pabaiga tų pasakų ne „stebuklinga“: neatsiranda geroji fėja, kuri vargšę mergaitę paverstų princese; vaikas suserga ir numiršta; bet... nebūtų teisinga teigti, kad autoriaus pasakos baigiasi blogai. Taip, tai liūdnos pabaigos, tačiau už jų slypi sielos grožis. Pasakos veikėjai atsiduoda Dievo valiai ir tada pasirodo, kad tie blogi dalykai atveria gražius dalykus, kurių veikėjai nematė ir nesuprato iki nelaimės.