XIX a. lietuvių poetinė tradicija Maironio eilėraščiuose

Maironis – lietuvių poezijos kaitos bei atskaitos taškas – iki jo poetinis žodis jau buvo ištobulintas ne tik liaudies dainoje, bet ir poezijoje. Jis buvo „pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika, kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą“ . Jo poezijos pagrindinės temos buvo asmens vidinis pasaulis bei modernaus subjektyvumo sklaida. Visgi, nė vieno poeto darbuose negalime pro akis praleisti to meto poetinės tradicijos apraiškų. Šiuo darbu norėčiau aptarti XIX a. poetinės tradicijos apraiškas Maironio poezijoje.Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“ autorius kalba apie meilę tėvynei ir apie šalies gamtą, upes. Eilėraštyje minima srauni Dubysa, „tamsus Nevėžis“ , vaizdžiai apibūdinama gamta esanti šalia šių upių („Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos, / Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja“) , giriami šalies dvarai („Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, / Baltai iš sodų žalių bekyšą!“ ) bei bažnyčios („Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, / Ne dailės turtais, ne auksu žiba; / Bet dega meilės, maldos galybe, / Senųjų amžių gyva tikyba.“ ). Upė, jei tiksliau – Nemunas, minima ir jo eilėraštyje „Mano gimtinė“ („Ten, kur Nemunas banguoja“ ). Upės motyvas pastebimas ir pirmoje Prano Vaičaičio eilėraščio „Yra šalis, kur upės teka“ eilutėje. Ten taip pat pabrėžiama ir Lietuvos gamta bei pačios lietuvių tautos svetingumas, darbštumas. Kitame Vaičaičio eilėraštyje „Nemunas“, upė vaizduojama kaip gynėja („<..> Ir tąsyk Nemunas, kaipo galiūnas, / Pamatęs priešą kertant jo vaikus, / Pakėlė vandenis, kaipo galiūnas / Į gelmę glemžė priešus, lupikus.“ ) ir prieglobsčio suteikėja („Per ilgus amžius Nemunas vingiavo / Kaipo žaltys tarp girių ūžiančių, / Kur lietuviai turėjo gūžtą savo / Ir gynėsi nuo priešų draskančių.“ ). Abu poetai apie tėvynę kalba meiliai („Graži tu, mano brangi tėvyne“ ; „O tėviške! kaip mielas kraštas“ ), abiems ji be galo brangi. Minėtuose abiejų autorių eilėraščiuose Lietuva vaizduojama it upių ir puikios gamtos kraštas.