Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje

Kasdienybės grožio pajauta reikalinga tam, kad žmogus galėtų pajausti harmoniją su jį supančiu pasauliu. Apie tai savo poemoje „Metai“ kalbėjo apšvietos rašytojas Kristijonas Donelaitis. Jo kūrybai ypač būdinga krikščioniška pasaulėjauta, autorius ne tik skatina būrus atsigręžti į Dievą, pamatyti jo kūrybos grožį, bet ir augina juos morališkai. Kūrinyje vaizduojamas Vyžlaukio kaimo žmonių kasdienis gyvenimas- lauko darbai, pareigos kurios privalo būti atliktos. Kūrinys tartum padalijamas į dvi erdves- būrų (žmonių) ir gamtos. Gamta- vaizduojama kaip grožio šaltinis, Dievo sukurtas tobulas harmoningas pasaulis, iš kurio doras būras privalo imti pavyzdį. Pasakotojas skatina darbininkus grožėtis gamtos darna išryškindamas gyvūnų darbų grožį (visa gyvūnija bunda ir kruta atėjus pavasariui) ,harmoniją tarpusavyje ir ragina būrus elgtis taip pat, „kopijuoti“ gamtoje vyraujančią tvarką. Juk visoje kūrinijoje atsispindi tobulai sukurta Dieviška tvarka- jei žmogus elgsis taip pat (netingės, imsis darbų „negulės pas kakalį šiltą“), toks jis patiks Dievui, įprasmins savo būtį ir pajaus harmoniją tarp žmonių bei gamtos. Dorai dirbatį būra pasakotojas giria, bet neiškelia, skatina ir toliau neužmiršti Dievo tvarkos. Pateikiamas epizodas ir apie tai, kas būna, kai žmogus nebeieško grožio- jis tampa piktas, irzlus, nusigręždami nuo Dieviškos tvarkos nebesielgia dorai- būrai nepatenkinti keikia ponus, kritikuoja jų elgseną (jie nepastebi aplink esančio gamtos grožio, kuris suteikia džiaugsmo, o trokšta materialinio gėrio, kuris, rodos, taip pat galėtų suteikti džiaugsmo). Pasakotojas piktai bara tokius ir atskleidžia, jog kiekvienam Dievas paskyrė kuo būti ir nereikia dairytis į kitus, stengtis tobulą Dievo tvarką keisti; iš kiekvieno bus pareikalauta skirtingai, bet pagal darbus. Autorius supranta būrų skundą, bet kartu ir paaiškina, jog tokia sukurta gamtos harmonija (nėra lygių, yra ponai ir yra jiems dirbantys būrai) ir jos nevalia keisti.