Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje

Visais laikais žmogus, spaudžiamas sunkumų, niūraus, pesimistiško pasaulio, remdavosi į grožį, kuris padėdavo vėl tvirtai atsistoti ant kojų, vėl pajausti gyvenimo džiaugsmą. Tačiau grožio forma, supratimas kito visais laikais, kartais net neaišku, kur to grožio reikėtų ieškoti, o nerasdamas jo žmogus praranda atramą ir ilgainiui dvasiškai palūžta. Tam, kad nepalūžtų, jis turėjo išmokti įžvelgti grožį paprastuose dalykuose - gamtoje, darbe, kasdieniniškose situacijose.

Kasdienybės grožio pajauta reikalinga tam, kad žmogus galėtų pajausti harmoniją su jį supančiu pasauliu. Apie tai savo poemoje „Metai“ kalbėjo apšvietos rašytojas Kristijonas Donelaitis. Jo kūrybai ypač būdinga krikščioniška pasaulėjauta, autorius ne tik skatina būrus atsigręžti į Dievą, pamatyti jo kūrybos grožį, bet ir augina juos morališkai. Kūrinyje vaizduojamas Vyžlaukio kaimo žmonių kasdienis gyvenimas- lauko darbai, pareigos kurios privalo būti atliktos. Kūrinys tartum padalijamas į dvi erdves- būrų (žmonių) ir gamtos. Gamta- vaizduojama kaip grožio šaltinis, Dievo sukurtas tobulas harmoningas pasaulis, iš kurio doras būras privalo imti pavyzdį. Pasakotojas skatina darbininkus grožėtis gamtos darna išryškindamas gyvūnų darbų grožį (visa gyvūnija bunda ir kruta atėjus pavasariui) ,harmoniją tarpusavyje ir ragina būrus elgtis taip pat, „kopijuoti“ gamtoje vyraujančią tvarką. Juk visoje kūrinijoje atsispindi tobulai sukurta Dieviška tvarka- jei žmogus elgsis taip pat (netingės, imsis darbų „negulės pas kakalį šiltą“), toks jis patiks Dievui, įprasmins savo būtį ir pajaus harmoniją tarp žmonių bei gamtos.