Kaip pareiga suvokiama lietuvių literatūroje?

Lietuvių literatūra padeda suvokti pareigą, kaip būtiniausių dalykų visumą, leidžiančią vadintis žmogumi. Tai yra svarbiausios vertybės: tikėjimas, darbas, bendruomeniškumas, žmogiškumas, meilė artimiems. Jas visas privalo kiekvienas puoselėti bei saugoti. Tai ir yra didžiausia žmogaus pareiga. Praradus visas minėtas vertybes, asmuo tampa tik būtybe, kuri geba tik egzistuoti.Visa tai atskleidžia pirmasis lietuviško grožinio kūrinio autorius Kristijonas Donelaitis poemoje ..Metai”. Rašytojas, kuris buvo pastorius Tolminkiemyje, Mažojoje Lietuvoje, ne tik skaitė pamokslus, bet ir buvo itin darbštus žmogus. Savo parapijiečius jis skatino nuoširdžiai atlikti savo pareigas bei nepamiršti tikėjimo. Istoriniuose šaltiniuose yra minima, jog pastorius stebėdavo žmones bei juos skirstydavo į darbščiuosius bei tinginius. Tai galima pastebėti ir poemoje „Metai“. Kūrinyje veikėjai yra skirstomi į „viežlybuosius“- tai yra tuos geruosius, kurie visada atlieka savo pareigas, yra darbštūs, pamaldūs, tinkamai auklėja savo vaikus, ir „ nenaudėlius“ – neigiamus personažus, kurie vadovaujasi prigimties impulsais, labiau primena gyvūnus, o ne žmones. Žvelgiant į šias dvi grupes, puikiai galima suvokti, kaip esama pareiga atskiria asmenį nuo šiaip egzistuojančio be jokio tikslo padaro . Žmogus yra visuomeniška būtybė, jam būtinas bendravimas bei bendradarbiavimas. Todėl „viežlybieji“ jaučia pareigą kartu dalyvauti šienapjūtėje, kartu švęsti vestuves, taip pat drauge lankyti pamaldas, padėti vieni kitiems, pasirūpinti maistu žiemai ne tik sau, bet ir ponams . Šios tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą, kartu su kitomis vertybėmis. „Nenaudėliams“ to nereikia, jie ne tik nepagalvoja apie savo šeimą, jie net nemąsto apie savo likimą. Tokie, gyvenantys tik šia diena žmonės, neturi jokių pareigų, tiesiog mėgaujasi savo egzistencija, net kelia pavojų aplinkiniams. Tokie skirtumai tarp būrų padeda suvokti, jog pareigą turėti ir ją atlikti yra garbingas dalykas. Žinodamas, jog jo laukia darbai, pamaldos ar šeima, kiekvienas turėtų jaustis laimingas bei reikalingas. Todėl ir galima teigti, jog pareiga lietuvių literatūroje vaizduojama, kaip reiškinys, padedantis pasijusti žmogumi.