Tragiški charakteriai lietuvių literatūroje

Anot „Lietuvių kalbos žodyno“, tragiškas – susijęs su didele nelaime, baisus, labai liūdnas, skausmingas, sunkiai pakeliamas. Tragiškų charakterių šiais laikais galime pastebėti visur: realiame gyvenime, filmuose, knygose. Tokie charakteriai ryškūs dviejų lietuvių rašytojų kūryboje. Tai rašytojų išeivių A. Škėmos- vieno žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininko romane „Balta drobulė“ – ir M. Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Šiuose kūriniuose sukurti tragiški Antano Garšvos, Doveikos, Tiliaus, Monikos charakteriai. Taigi remdamasi minėtais dviem autoriais sieksiu atskleisti, kad charakterio tragizmas kyla dėl skirtingų priežasčių- istorinių, politinių aplinkybių ir asmeninių problemų.Pirmiausia charakterio tragizmą dažnai nulemia istorinės, politinės aplinkybės. Pasitraukęs į vakarus, M. Katiliškis keletą metų gyveno Vokietijoje, kurį laiką studijavo meną Freiburge. Nuo 1949 m. apsigyveno Čikagoje. Dirbo fabrikuose. Rašymui laiko turėjo labai mažai, tačiau išleido keletą romanų, kuriuose atsispindėjo tėvynės ilgesys: „Užuovėja“, „Išėjusiems negrįžti“. Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, kankino Lietuvos ilgesys. Ieškodamas ramybės ir artumo su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Tada pasijuto arčiau žemės, tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo visą gyvenimą. Tai lėmė kūrybos temą ir problemas, autoriaus dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir jam artimiausią kaimo gyvenimą. Vienas iš ryškiausių novelių romanų – „Išėjusiems negrįžti“. Šis romanas skirtas parodyti pokario išeivių traukimąsi į Vakarus. Pavadinime „Išėjusiems negrįžti“ užkoduotas dramatiškas vidinis herojaus konfliktas ir viena svarbiausių knygos idėjų. Pasakotoją nuolat lydi klausimas – „kodėl aš pabėgau, kodėl palikau gimtuosius namus?“ Jis nori grįžti atgal pas tėvus, į savo gimtinę, tačiau tai padaryti jau per vėlu, jis supranta, jog viskas nebebus taip, kaip buvę. Kariams svarbu kuo greičiau atsikratyti praeities, tuo lengviau bus prisitaikyti prie naujų aplinkybių, ir tuo didesnė tikimybė išlikti. Išėjimo kelyje yra svarbu, kas tu esi, o ne kas tu buvai, svarbu, kaip reaguoji į nuolat besikeičiančias situacijas, neprarasdamas savitvardos. Daugiausia dėmesio romane skirta žiauriai karo tikrovei, lietuvio kareivio likimui. Išėjusiųjų gyvenimas tapo visišku chaosu, kadangi buvusi valdžia pasitraukė, o naujoji dar neatėjo, buvusieji įstatymai ir vertybės staiga prarado galią, kiekviena situacija tapo nauja, nelaukta. Vienintelė likusi savigyna nuo priešu- bėgimas. Išėjusieji gyvena vien dabartimi, nes nebeaišku, kas gali nutikti rytoj. Atrodo, geriausia išeitis buvo mirti.