Gyvenimo ir mirties samprata liaudies dainose bei S. Nėries eilėraščiuose

Kiekvienos tautos dainos, kitaip nei pasakojamoji tautosaka, priklauso savitiesiems tradicinės kultūros tekstams. Per porą šimtų metų dainiškoji tradicija pasipildė naujais, įvairioms kartoms aktualiais tekstais, iš rašto ir miesto kultūros perėmė naujų poetinių vaizdinių ir naujoviškų melodijų, bet daug kas buvo išsaugota iki pat XXI-ojo amžiaus: nepasikeitė dainų simbolika, dainos poetinis vaizdas kuriamas pasitelkus tas pačias poetines priemones, kartojasi pagrindiniai dainų motyvai, išsaugota ir dainiškoji etika – dainomis teigiamos vertybės. Gyvenimo ir mirties motyvai yra įprasminami tiek liaudies dainose, tiek S. Nėries poezijoje.

Lietuvių dainose platus vandens simbolinis laukas. Vanduo susijęs ir su mirties, ir su vedybų simbolika: mergelė visada kalbinama prie vandens, jai siūloma keltis laiveliu ar eiti tilteliu, po tokio pokalbio – mergelės vainiką užkrinta rasa arba jis nuvysta; neretai vestuvių dainose mergelė arba bernelis netgi skęsta (skendimas ženklina vedybas). Pagal lietuvių tikėjimus, keliaujant į pomirtinį pasaulį taip pat tenka įveikti vandens ribą. Mitologijos tyrinėtoja Daiva Vaitkevičienė teigia, kad vedybų virsmas siejamas ir su mirtimi – jo metu simboliškai įveikiama mirties riba tam, kad iš ten – iš anapusinio pasaulio – parsineštum naują gyvybę. Juk tradiciškai kūdikius bobutės pribuvėjos taip pat pagauna, sužvejoja upelyje, čia juos atranda ir gandrai. Tai būtų galima susieti su naujo gyvenimo pradžia. Ryškiausiai gyvenimo ir mirties samprata išryškėja kariams skirtose liaudies dainose. Kalbėjimas apie karį, sunkaus jo gyvenimo ar mirties vaizdavimas lietuvių liaudies dainose nėra objektyvus – visuomet išlaikomas intymus, subjektyvus santykis su vaizduojama visuma – kariai yra sūnūs, broliai, berneliai, „žmonų vyrai“. Todėl kai kalbama apie karį, visų pirma akcentuojama ne jo karinė padėtis, o tai, kad apskritai artimas žmogus tampa kariu. Ryškus tapimo kariu tragizmas vaizduojamas atsisveikinimo su mergele dainose. Tai, kad karys negali vesti ir gyventi normalaus, paprasto „žmonių bernelio“ gyvenimo perteikiama itin dramatiškai „Velyk būč negimęs / Ant svietu nebuvęs, / Ne kad savu mergužėlę / Kitam užauginęs.// Kad aš įmanyčiau, / Aš pasiskandinčiau, / Nekaip savu mergužėlę /Atgal sugražinčiau“. Karas ir vestuvės dainose sugretinami, kaip egzistencinio virsmo momentai, pakeičiantys žmogaus statusą. Abiem atvejais figūruoja mirtis. Ji yra tikra arba simbolinė: „Karo dainos dainuoja apie išjojimą į karą ir, paprastai, negrįžimą iš jo.