Kūryba - tai laisva natūralios žmogiškosios prigimties išraiška

Kūryba apskritai yra gyvenimo teigimas, gyvenimo meilė, gyvenimo geismas, tai kultūrinę formą įgijusi aistros išraiška. Juk be aistros apskritai niekas neatsiranda. Taigi kūryba yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais ir vertybėmis. Antanas Maceina teigia, kad „Žmogus yra kūrėjas. Žmogaus kūrybiškumas yra pagrindinė jo žymė. Tai pirmykštis jo būtybės pradas, kuriame glūdi visi kiti pradai“. Gera kūryba padeda žmogui gyventi, ji leidžia suprasti, kad vis esame žmonės, o žmogus šiame pasaulyje yra išskirtinis, labai brangus dalykas. Kūryba apskritai yra žmogiškojo bendravimo būdas: kurti norisi, kai jaučiame daug galimybių ir norime jas parodyti kitiems. Kūryba žmones vienija, – taip išryškėja pirminė kūrybos esmė – meilė gyvenimui. Savo kalboje pristatysiu tris autorius ir jų kūrinius: J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, V. Mykolaičio- Putino „Altorių šešėly“, A. Škėmos „Balta drobulė“.

Vaižganto kūrybos viršūne galima laikyti apysaką „Dėdės ir dėdienės“, išleistą 1929 metais. Žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimai yra pastebimi apysakoje „Dėdės ir dėdienės”. Tai išties vienas brandžiausių ir meniškiausių kūrinių, pasakojantis apie tą laiką, kai baudžiava jau ėjo į pabaigą, tačiau visas dėmesys sutelktas ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, bet į trijų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo – paveikslus, jų ryšį su gamta ir su pasauliu. „Dėdės ir dėdienės“ – tai meilės apysaka, kuriai nebuvo lemta išsiskleisti. Labiausiai Vaižgantą domino vieno iš pagrindinio veikėjų – Mykoliuko vidinis pasaulis. Jam ir skiriamas didžiausias dėmesys. Mykoliukas – tai didelio masto idėja. Apysaką “ Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas. Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo. Vaižgantas išplečia literatūroje vaizduojamo personažo charakterio amplitudę, atveria gero būdo žmoguje glūdinčius aukštuosius ir žemuosius prigimties pradus, kuriems atsiskleisti padeda aplinka, aprėpianti pasaulį nuo bažnyčios iki karčemos. Vaižganto kūryboje nuolatos svarstomas santykis tarp žmogaus ir gamtos, tarp gamtos ir tautos. Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis. Tačiau kultūra žmogų iškelia virš gamtos, – žmogus gamtovaizdyje įžvelgia poetiškumą, savo dvasios paveikslą. Kultūra reiškiasi ir praktine žmogaus veikla, – kai jis protingai ir atsakingai šeimininkauja gamtoje. Vaižgantas yra ir sukultūrintos gamtos aukštintojas, jo akis stebi, kaip atrodo visa tai, kur „kultūra papildinėja gamtą“.