Ar praradimai gali tapti įkvėpimu kūrybai?

Šiandieną kalbėsiu apie tai, ar praradimai gali tapti įkvėpimu kūrybai, atskleisiu savo požiūrį šia tematika ir remsiuosi žymių Lietuvos autorių kūriniais bei biografijomis. Tokią temą pasirinkau todėl, nes noriu įtikinti klausytojus, jog stipriausiai žmogus išgyvena susidūręs su praradimais. Jie sugriauna idilę, pažeidžia vertybių sistemą ir žmogus tampa nepastovus, jį užplūsta daugybė netikėčiausių ir skaudžiausių minčių, neduodančių ramybės. Literatui šis sąmonės srautas gali tapti kūrybine mūza.

Kiekviena netektis žmogui atneša skausmą ir liūdesį, kadangi praradimas – tai kažko pabaiga. Ši sąvoka labai plati, nes prarasti galima daug ką. Pavyzdžiui – tėvynę. Kam nors gali kilti klausimas, kaipgi įmanoma prarasti tėvynę? Juk tavo gimtinė visada liks toje pačioje vietoje, ten, kur ir buvo. Nors ir išvyksti, šičia kada panorėjęs gali sugrįžti. Deja, toks mąstymas klaidingas ir tai puikiai iliustruoja Salomėjos Nėries biografija. Ji augo pavyzdingoje, katalikiškoje ir tradicijų besilaikančioje šeimoje. Kūryba visuomet buvo Nėries aistra. Ji išleido ne vieną eilėraščių rinkinį, už kuriuos pelnė daugybę premijų ir tai buvo labai didelis poetės įvertinimas. 1940 m. okupacija buvo S. Nėries gyvenimo dramos kulminacija, kuomet ji pasuko klystkeliais. Tiesa, pati to nesuprasdama. Salomėja Nėris įkliuvo į propagandos pinkles, poetė buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją, turinčią vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Šį darbą turėjo atlikti ir dar keletas lietuvių poetų, tačiau tik vienos Salomėjos Nėries „Poemai apie Staliną“ buvo atiduota išskirtinė garbė, visi fanfarai ir liaupsės.