Ar skaudi autoriaus asmeninė patirtis gali tapti jo įkvėpimo šaltiniu?

Piotras Čaikovskis yra sakęs: „Įkvėpimas atsiranda tik dirbant“, bet pradėti darbą, taip pat reikia kažkokio stumtelėjimo. Įkvėpimo šaltiniu paprastai žmonės laiko: meilę, šeimą, didžius istorinius įvykius, gamtą ir kitus gražius bei malonius dalykus. Kalbėti apie skausmą paprastai nei vienas nesame linkę. Tačiau literatūros pasaulyje – skaudi asmeninė patirtis gali tapti vienu iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Būtent tokio pobūdžio įkvėpimą kūrybai rado Maironis, Balys Sruoga ir Antanas Škėma. Skaudūs išgyvenimai įkvėpė juos sukurti, tokius kūrinius, kurie turi didelę prasmę ir savyje slepia labai daug. Būtent apie tai ir norėčiau pakalbėti šiandieną, pasistengsiu kuo geriau atsakyti į klausimą: ar skaudi autoriaus asmeninė patirtis gali tapti jo įkvėpimo šaltiniu? Pasiremiant jau minėtais rašytojais – Maironiu, Baliu Sruoga ir Antanu Škėma.

Pradėsiu nuo žymiausio Tautinio atgimimo atstovo – Jono Mačiulio – Maironio. Galbūt daugeliui kiltų klausimas, kokią skaudžią patirtį jis išgyveno? Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų prisiminti rašytojo biografiją. Jis gimė 1862 m. likus dviems metams iki spaudos draudimo laikotarpio. 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.