Ar gamtos grožis gali tapti argumentu ir raginimu etiškam elgesiui?

Žmogus ir gamta – du neatsiejami dalykai. Nuo seno yra žinoma, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Gamta visuomet buvo svarbi lietuviui, nes agrarinės kultūros žmogui tai yra pasaulis, kuriame jis gali rasti prieblobstį, dvasinę ramybę. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo negandas ir tapo atrama. Turbūt todėl gamta taip dažnai vaizduojama menininkų kūriniuose, o ypatingai ryški romantizmo epochoje. Tačiau tai pastebime ir lietuvių literatūroje, kur gamta dažnai neatsiejama nuo žmogaus, kur ji padeda žmogui tapti etiškam. Ryškiausiai žmogaus ir gamtos ryšį savo kūryboje atskleidė A. Baranauskas ir J. Tumas-Vaižgantas.

Antanas Baranauskas – žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas. Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas. Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės lietuvių charakterių dorybės – darbštumas, tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės meilė. Miškas žmogų gelbėjęs ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metais. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino.