Grožinės literatūros leidimas sutrumpintais variantais, adaptuota klasika yra ir literatūros, ir skaitytojo žalojimas. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

Knygos mane žavi nuo mažens. Jos daro didelę įtaką mano pasaulėžiūrai, mąstymui, vaizduotei. Šiandien aš negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be jų. Knygos – tai dalis manęs. Mano knygų lentynoje yra labai daug įvairių žanrų knygų. Kartais juokaudama savo knygų lentyną vadinu ,,mažąja bibliotekėle''. Savo bibliotekėlėje tarp rimtų mokslinių knygų, žodynų, spalvingų pasakų knygų, įdomių romanų,novelių taip pat galėčiau atrasti keletą adaptuotos klasikos kūrinių. Dažnas žmogus žodį ,,adaptuotas'' taria su ironijos gaidele. Tačiau jis ne visados žinos, kokia yra tikroji šio žodžio reikšmė. Adaptuota- tai suprastinta, prisitaikyta,palengvinta. Nors adaptacija padėjo žmogui prisitaikyti prie gamtos sąlygų ir išgyventi, adaptuota literatūra yra tik sutrumpintas knygos siužetas. Tačiau kuo mums naudinga ši knygų rūšis? Ar mes daug prarandame skaitydami adaptuotą literatūra? Ar rašytojai neįsižeistų sužinoję į ką pavirto jų darbas, triūsas, pastangos? O gal mes visai nesuprantame adaptacijos reikšmės?

Pirmą kartą su ,,Iliustruota Didžiąja klasika“ susipažinau būdama antroje klasėje. Tai buvo Johanos Spyri ,,Heidi“. Iš pradžių maniau, kad tai yra knygos orginalas. Ši knyga man pasirodė paviršutiniška, neįdomi. Praėjus kiek laiko sužinojau, kad tai yra adaptuota versija. Tačiau ji man pasirodė tokia nyki, kad net nesiviliojau pažvelgti į knygos orginalą. Nenorėjau dar kartą suklysti.O tiesą sakant, net labai apsigavau.Lietuvių kalbos pamokos metu mes skaitėme šios knygos ištrauką. Pora puslapių orginalo paliko daug didesnį įspūdį, nei visa adaptuota knyga. Pavyzdžiui, adaptacijoje įsigali trečiuoju asmeniu kalbantis pasakotojas, kuris labai dažnai „nutildo“ veikėjus, pats persakydamas jų mintis ar žodžius. Vyraujant monotoniškam pasakotojo balsui, neleidžiant jo pertraukti personažų kalboms, pasakojimas darosi gerokai vienodesnis ir nuobodesnis, išgaruoja tiek scenų dramatizmas, tiek komiškumas. Taip skaitytojas negali pažinti veikėjų. Spalvingi ir jausmingi J.Spyri sukurti peizažai perpasakotojams taip pat atrodo verti mažiau dėmesio. Antai įspūdingos pastraipos apie Heidos išgyvenimus kalnuose grįžtant iš Frankfurto pas senelį čia ne tik stipriai sutrumpintos, bet ir išradingos, tapybiškos originalo detalės pakeistos trafaretiniais apibūdinimais. Vietoj žioruojančių viršūnių, žvilgančio sniego, paauksuotos žolės, uolų „kaip ugnyje“ skaitytojas randa tik įprastą „sniego kepurę“,aukso spalvą „nudažančią“ ganyklas. Pakeistas ir Heidos santykis bei jausena: mergaitės žvilgsnis čia fiksuoja ne grožį, akcentuojamą originale, o atpažinimą ir savumą: „viskas buvo taip pažįstama ir miela, kad Heidi, sustojusi ir kvėpuodama gaiviu kvapniu oru, negalėjo sulaikyti ašarų“. Skaitydama orginalą pasijutau esanti kalnuose, įsivaizdavau, kad žaidžiu su vaikais ir ožkomis, renku kalnų papėdėje gėles, girdžiu aidintį vaikų juoką. Visa tai buvo nepakartojama.