Laisvės svarba individui ir tautai XX a.

Daugelis suvokia, kad laisvė yra galimybė daryti tai, ką nori. Laisvas žmogus pats, niekieno neverčiamas, neskatinamas, elgiasi išmintingai, protingai, laikosi visuomenėje nustatytų normų. O ką reiškia būti laisvu žmogumi? Turėti savo aiškią poziciją gyvenime ir ją ginti, nugalėti baimę, pajėgti išsivaduoti iš nevisavertiškumo jausmo bei nepasiduoti pražūtingoms kito žmogaus idėjoms. Taip pat laisvas žmogus yra asmuo, kuris nepaisant aplinkybių, vadovaudamasis tvirtais savo įsitikinimais, geba jaustis laisvas ir nepriklausomas. XXa. lietuvių prozoje asmenybės laisvės tema yra nemažai akcentuojama. Taigi, šiandien savo kalboje, kalbėdama apie žmogaus laisvę, remsiuosi B. Sruogos kūriniu „Dievų miškas“ ir V. Mykolaičio–Putino romanu „Altorių šešėly“.

Balio Sruogos „Dievų miškas“ tai atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga. Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo. Skirtumas buvo tas, kad čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado. Ši knyga autoriui – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje. Kita vertus, sava kančia ir nelaimė B. Sruogai nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofą. Jam, rašytojui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esmę fašizmo, kuris jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų. B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus: kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi? Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę. Ironiškasis požiūris formuoja itin savitą groteskinį kūrinio pasaulį, kuriame ašaromis atmieštas juokas dengia skausmo grimasą, atveria tragiškąjį tikrovės paradoksalumą ir anormalumą, o svarbiausia – žmogaus situacijos tokioje aplinkoje siaubą.