Kuo svarbi atmintis tautai ir žmogui?

Kažkas yra pasakęs: ,,Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.“ Manau, šie žodžiai atskleidžia vieningos tautos svarbą. Visais laikais noras kurti tobulesnę visuomenę lėmė herojišką tautos kūrimo ir vienijimo idėja tikėjusių žmonių pasiaukojimą. Iš praeities semiamasi stiprybės, praeitis – tai žmonijos patirtis, tai galimybė siekti aukštesnių idealų. Tad kodėl būtina prisiminti?

                      Svarbu puoselėti tautiškumo simbolius, nes protėviai šį palikimą gynė, dėl jo aukojosi. Būtent gimtoji kalba, žemė ir papročiai buvo ramstis sunkiu etapu.  Ginti ir puoselėti privalu, nes tai mūsų tautinio identiteto dalis. 1863m. po sukilimo uždrausta raštija lietuvių kalba, mokyklose mokyta rusiškai. Tačiau sąmoningi lietuviai vaikų į tokias mokyklas neleido, mokė lietuviškai namuose. Platinamos knygos, gimtąja kalba sukurti eilėraščiai kvietė žmones priešintis carinei valdžiai. Jau tada žmonės suprato, kol gyva tėvų kalba, tol gyvuos ir tauta. Iš Raseinių krašto kilęs kunigas Jonas Mačiulis-Maironis ne veltui laikomas didingiausiu tautos dainiumi. Jo eilėraščiuose atsispindėjo visa Lietuvos istorija – Maironis žvelgė į praeitį kaip į pavyzdį, kuriuo privalu sekti. Siekdamas paskatinti žmones veikti, dirbti tautos labui, poetas kvietė  į kovą, nes suvokė, kad tik vieninga tauta gali pasipriešinti. Eilėraštyje ,,Nebeužtvenksi upės" Maironis reikalauja žmonių susipratimo, ryžto, kurį įkvepia meilė Tėvynei. Veiksmažodžiai ,,nebeužtvenksi", ,,nebsulaikysi" atskleidžia, kad lietuviai stiprėja, imasi darbo ir niekas jų nesustabdys. Svarbu ginti Tėvynę, skatinti jos atgimimą, todėl ,,Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!" Aukodamiesi už tautos laisvę, protėviai tikėjo, kad ateinančios kartos taip pat kovos ir sieks laisvos Lietuvos statuso.