Kuo žmogui svarbi asmeninė ir kultūrinė patirtis?

                             Vienas garsus rašytojas teigė, kad kūryba jam – tai „katorga“. Manau, kad toks meniškos prigimties asmuo tiki, kad kurti galima tik pačiam viską išgyvenus. Nors sukaupta patirtis ugdo žmogų, tačiau kartais gali tapti niūrios būties priežastimi, nes toks asmuo išsiskiria ir gali būti pašiepiamas. Tad kyla klausimas: kuo žmogui svarbi asmeninė ir kultūrinė patirtis?

                             Meniškos prigimties žmogus siekia kurti ir taip palikti savo pėdsaką žemėje, išreikšti asmeninę nuomonę, o kartais tiesiog atitolti nuo niūrios kasdienybės. Manau, kad tokiam žmogui nelengva gyventi, jis neretai jaučiasi prislėgtas, nes neranda įkvėpimo. Tam, kad kūryboje atsispindėtų individuali jausena bei nuoširdi menininko pozicija, reikalinga asmeninė bei kultūrinė patirtis. Asmuo, viską išgyvendamas pats, jausdamas kaskart pasikeitusią emocinę būklę atsitikus naujam, dar neregėtam dalykui, išgyvena būties grožį. Tokiu momentu norisi surikti: „Sustok, akimirka žavi!“ Taip yra dėl to, nes nauji potyriai leidžia pajausti dvasinę pilnatvę, todėl jam nesinori, kad išgyvenama akimirka baigtųsi. Manau, kad būtent tokie gyvenimo įvykiai yra patys vertingiausi ir duodantys naudos kūrybingai sielai.  Taip asmuo ne tik įgauna patirties, bet ir bręsta dvasiškai. XX amžiuje į žmogų buvo žvelgiama kaip į individualią asmenybę, kurio vidiniams išgyvenimams skirta daug dėmesio. Veikėją, kuris išgyvena dvasinį konfliktą dėl pašaukimo, sukūrė Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame  intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris kenčia, nes negali suderinti poeto ir kunigo pašaukimo. Jis trokšta būti garsiu poetu, tačiau bijo, kad kūryboje atsispindės „kunigiška dvasia“, nes yra ribojamas bažnyčios normų.