V. Kudirkos asmenybės ir kūrybos svarba

Istorinis kultūrinis kontekstas.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje prasidėjo visuotinis gyventojų rusinimas: uždraus­ta spauda lotyniškais rašmenimis, lietuviškos pradinės mokyklos. Tačiau caro val­džios prievarta suaktyvino gynybines tautos galias. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla, jo iniciatyva suorganizuotas lietuviškų raštų spausdini­mas Prūsijoje ir gabenimas į Lietuvą žadino valstiečių tautinį sąmoningumą, skatino vienytis (pavyzdžiui, būrėsi nelegalių lietuviškų spaudinių platinimo draugijos). Knygnešystė liudija tautos atsparumą, dvasinę brandą.

XIX a. pabaigoje ne vienas Lietuvos šviesuolis visuomeninį darbą suprato kaip įsipareigojimą, svarbesnį nei asmeninės gerovės siekis. Išsilavinusi jaunuomenė ėmė sąmoningai vengti lenkų kalbos suvokdama, kad tauta gali išlikti tik kurdama kul­tūrą gimtąja kalba. Tuo laikotarpiu subrendo tautiniam darbui pasiryžusių aktyvių inteligentų karta: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas.

Pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ (1883-1886) ir „Varpas“ (1889-1905) telkė lietuvius, brėžė visuomeninio, kultūrinio darbo gaires. Vinco Kudirkos reda­guojamas „Varpas“ propagavo pozityvizmo idėjas, skatino ekonominį ir kultūrinį visuomenės švietimą, pažangų ūkininkavimą, darbą visų labui. Kritiškas žvilgsnis į tikrovę ir pastangos ją taisyti rodo varpininkų ryžtą kurti modernią lietuvių tautą. Jai stiprėjant, plėtojasi ir lietuvių kultūra, literatūra.