Aplinka, laikas ir erdvė globalioje erdvėje

Globalizacija mano nuomone gamybos, prekybos, darbo ir kitokių ryšių tarp šalių suartėjimas ir susipynimas, ekonominių sienų griuvimas. Tai – savaiminis rinkos procesas, vykstantis dėl akivaizdaus darbo pasidalijimo pranašumo, palyginti su uždarąja ekonomika.

Nuosprendžiai gali būti visiškai nesusiję su vietinio gyvenimo tėkme, tačiau nenumatyta išbandyti juos per patyrimą tų žmonių, apie kurių elgesį jais sprendžiama. Kilę iš tokio patyrimo, apie kurį vietiniaižinių gavėjai geriausiu atveju girdėjo tik gandus, tie nuosprendžiai gali sukelti daug skausmo net tada, kai jų tikslas - teikti džiaugsmo. Pakeliui jie nusavina vietinių gyventojų etines galias ir atima iš jų visas priemones, galinčias padėti apriboti daromą jiems žalą. Socialinių santykių suintensyvėjimas, gilėjimas ir greitėjimas manau kartu siejasi ir su erdvės bei laiko susitraukimu, t.y. su tuo, kad geografinis nuotolis nebetenka savo reikšmės tiek informacijos perteikime, tiek efektyvioje komunikacijoje, tiek įvykiuose. Taip teigia ir Zygmunt Bauman. Įvykiai viename pasaulio regione turi tam tikrą įtaką ir kitiems pasaulio regionams dėl padidėjusios tarpusavio priklausomybės. Be to, kad sužinoti, kas įvyko vienoje ar kitoje pasaulio vietoje, nebėra mano supratimu taip sudėtinga. Informacijos perteikimo ir apdorojimo greitis yra išaugęs. Sėdėdamas prie televizoriaus ir žiūrėdamas eilinis žmogus pavyzdžiui gali sužinoti apie neramumus, ar kad prieš valandą tarkim Italija tapo pasaulio futbolo čempione. Taigi kaip pastebėjau globalizacijos procesui apibūdinti dažnai taikoma pasaulio kaip „globalaus kaimo“ metafora.

Darbo rinka pernelyg standi, ją mano nuomone būtina padaryti lanksčią. Tai reiškia — nuolaidesnę ir sukalbamesne. Lengvai minkomą ir formuojamą, raikomą ir kočiojamą, visiškai nesipriešinančią tam, kas su ja daroma. Kitaip tariant, darbo jėga yra „lanksti", jei ji tampa tam tikru ekonominiu kintamuoju, į kurį investuotojai gali nebekreipti dėmesio, būdami užtikrinti, kad jų vienų veiksmai nulems šito kintamojo elgesį. Tačiau gerai pagalvojus, „lanksčios darbo jėgos idėja" praktiškai neigia tai, ką teigia teoriškai. Kitaip tariant, norėdama įdiegti postuluojamą dalyką, ji turi atimti iš objekto tą judrumą ir lankstumą, kurį skatina išsiugdyti. Judrumo: didėjimas, plėtra: ištekliai, subjektai, kurie anksčiau buvo laikomi susietais tik su konkrečia geografine ar fizine vieta, tampa judrūs. Kaip supratau informacinės duomenų bazės, anksčiau buvo sietos tik su konkrečia materialia laikmena.

Judėjimas: išteklių perkėlimas tarptautiniu mastu iš vienos vietos į kitą. Globalizuotame pasaulyje manau sėkmingai juda ne tik informacija, žinios, materialiniai, finansiniai, žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos, idėjos, patirtis, kultūrinės, dvasinės bei kitokios vertybės, kurios gali būti panaudojamos kituose žemynuose ar pasaulio dalyse. Tačiau kad ir kokia strategija būtų pasirinkta, kai kuriems dalykams lemta pasirodyti pergalingiems: tai naujas miesto erdvės fragmentavimasis, viešosios erdvės susitraukimas ir jos išnykimas, miesto bendruomenės subyrėjimas, atsiskyrimas irsegregacija, o svarbiausia manau — naujojo elito eksteritoriškumas ir priverstinis kitų gyventojų teritoriškumas.