Asmens ir tautos santykio apmąstymas literatūroje

Daugelis žmonių savo gyvenime yra susidūrę su praradimais. Bėga laikas, nieko nebespėjama, visur skubama, bet mažai padaroma, vis sunkiau įžvelgti mažų gyvenimiškų stebuklų, kurie svarbūs kiekvieno kasdienybei. Mūsų pasaulį kuria mažos detalės, priverčiančios ne vieną sykį nusišypsoti, tačiau taip dažnai džiaugsmas būna paskandinamas vis skubančioje kasdienybėje, tad sunku įžvelgti kažką gražaus ir prasminga. Įvertiname tik tada, kai prarandame, nes tada pradedame galvoti apie kiekvieną šypseną, laimės pojūtį, kuriuo tą momentą gyvenome, pradedama atsigręžti į save ir suprasti sau brangius ir svarbiausius dalykus. Savo kalboje aptarsiu, ar vis dėlto praradimas padeda suprasti save.

Kuo puikiausiai visi suprantame, kad prarasti brangius dalykus kiekvienam yra skaudu, tačiau visa tai – netektys, skaudūs išgyvenimai – padeda žmogui suprasti save, gyvenimo esmę, ką reikia padaryti svarbaus bei kas galėtų padėti sunkiomis akimirkomis. Tai skatina suvokti, kad gyvenime svarbu vertinti tuos dalykus, be kurių mūsų gyvenimas taptų tusčias ir nykus. Praradimai būtent padeda paryškinti tų dalykų svarbą kasdienybėje. Skausmas ir kančia kuria stipresnį ir tvirtesnį žmogų, praradimas ugdo asmenybę, leidžia įvertinti, kas gyvenime yra svarbiausia. Tokį stiprų jausmų kontrastą – išgyvenimą dėl netekties – labai ryškiai įprasmina lyrinės poezijos autorė Salomėja Nėris. Tai – tėvynės praradimas, pasikliovimas laikinomis ir apgaulingomis vertybėmis. 1940 m. okupacija buvo S. Nėries gyvenimo dramos kulminacija. Poetė paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Tačiau už tai teko skaudžiai mokėti. Tikėjimas komunistine ateitimi iš jos atėmė pačius svarbiausius dalykus, kuriuos vėlesniuose savo eilėraščiuose Salomėja Nėris ir apsvarsto, išgyvena. Poetė kuo puikiausiai suprato, kad tai, ką turėjo, jau prarasta ir nebesusigrąžinama. Tėvynės, gimtųjų namų praradimas, jų ilgesys vertė Salomėją Nėrį susimąstyti apie svarbiausius dalykus.