Sūpuoklių metafora literatūroje

Aukščiau, aukščiau!“ – šaukdavau mamai būdama dar visai mažytė. Supdamasi jaučiausi kaip paukštis, bandžiau pasiekti dangų, perskrosti debesis ir nuskrieti ten aukštai aukštai. Jos buvo pritvirtintos prie aukštos, dailiai išaugusios obels. O kaip būdavo gražu pavasarį, kada ji sužydėdavo! Balti žiedų lapeliai krisdavo man į plaukus, ant veido tarsi baltos purios snaigės. Tik jos buvo visai nešaltos, o lengvos ir švelnios. Jas, kartu su manimi, pagaudavo vėjo gūsis ir pakeldavo į padangę. Tuomet aš dar labiau mėgdavau suptis – man patiko svaiginantis obels žiedų kvapas, jų lietus.