Menininko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje

Meninkas - tai jautrios sielos žmogus, pasaulį matantis ir jį interpretuojantis savaip. Savo išgyvenimus bandantis atpasakoti kūryboje. Kūrybos galia yra prigimtinė, pasireiškianti dideliu jautrumu, įsigyvenimu, vaizduote. Kiekvienas kuriantis žmogus privalo turėti įkvėpimo šaltinį, iš kur jis galėtų nuolatos semtis naujų idėjų ir jėgos. Tuo šaltiniu dažnai tampa nelaiminga meilė, kuri yra sielvarto priežastimi. Kančia yra artima ir būtina kūrybiškos sielos žmogui. Praradę meilę, nuostabiausiąjį jausmą, per kentėjimą menininkai laimi daug daugiau, jų laimikis tai kūryba. Jų vidinis pasaulis, mintys, jausmai virsta didžiuliais veikalais, t.y.knygomis, paveikslais, dainomis, skulptūromis, turinčiomis neįkainojamą vertę.

Vienas aktyviausių grožio ir prasmės ieškotojų XX a. pradžioje yra Ignas Šeinius. Jis perėmė modernesnę Vakarų Europos literatūrą, sekdamas įžymių, jam artimų rašytojų pėdomis, sukūrė romaną ,,Kuprelis‘‘, kurio pagrindinis veikėjas yra mąstanti, kūrybinga asmenybė, jautrios sielos žmogus. Romanas pavadintas pagrindinio veikėjo – kuproto vargonininko, vėliau malūnininko Olesio, pravardžiuojamo Kupreliu, vardu. Olesis yra kūrybinga asmenybė, jau kūrinio pradžioje sužinome, kad jis yra sugalvojęs ,,tokį įrengimą, kuris, geram vėjui esant ir malūnui veikiant sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina‘‘. Tačiau neturi pinigų savo idėjai realizuoti. Jo kūrybingumas nepasibaigia vien geromis idėjomis, tai apsiskaitęs žmogus, nes jo mažame kambarėlyje daug knygų, skaito net filosofiją. Taip pat ant sienų kabo jo pieštos akvarelės. Kuprelis supranta ir mėgsta muziką, ypač Bethoveną.