Vyro paveikslas lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje vyro paveikslą reprezentuoja tiek jo fizinės, tiek charaktero savybės. Vyrą dažniausiai skaitytojai įsivaizduoja kaip narsų, drąsų, siekiantį savo tikslų, kovojantį už geresnį gyvenimą. Tačiau yra ir tokių vyro vaizdinių, kurie menkina vyro kaip žmogaus egzistavimą. Lietuvių literatūroje nėra skiriama tiek daug dėmesio, kiek yra moterų paveikslui, bet šiandien aš pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose vyro vaizdinys pateikiamas geriausiai. Remsiuosi V. Krėvės „Skirgaila“, V. Mykolaičio–Putino „Altorių šešėly“ ir A. Škėmos „Balta drobule“.Istorinė keturių dalių drama Skirgaila – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa¬saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas V. Šekspyro kūrybai. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Vincas Krėvė Skirgailą pavaizdavo, kaip dramatiškiausią figūrą, kuriai lemta skausmingiausiu būdu jungti dvi epochas – pagonybę ir krikščionybę, ginti krašto šlovę ir matyti prasidėjusį jo žlugimą. Tų priešingybių sandūroje veikėjas degte sudega ir kaip politikas, ir kaip žmogus. Besikeičiantis gyvenimas ir kultūra verčia keistis ir Skirgailą, ieškoti tiek savo, tiek savo krašto tapatybės. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę.