Kaip istorinis pasakojimas susieja mane su tautos praeitimi

Gyvendami XXI amžiuje kasdien vis labiau domimės savo tautos praeitimi ir siekiame ją pažinti. Šiam norui patenkinti yra begalė priemonių: internetas, mokslinės knygos, istoriniai šaltiniai. Visgi, ar kada nors pagalvojame, kad net ir istorinis pasakojimas įvairiausiais būdais kiekvieną iš mūsų gali susieti su savos tautos praeitimi?

Istorinių pasakojimų skaitymas man padeda lengviau suvokti anksčiau gyvenusių lietuvių jausmus ir išgyvenimus. Juk kiekvienas naujas laikotarpis suteikia vis ko nors naujo, nepatirto. Dabartiniame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, tarp jų ir man, yra vis sunkiau suvokiama praeitis, ką jau bekalbėti apie seniau gyvenusių bendrataučių jausmus. Žinoma, istorijos žinojimas leidžia pažinti vieną ar kitą laikotarpį, įvykius ir t.t. Vis dėlto geriausia priemonė pažinti anksčiau gyvenusį žmogų yra to žmogaus biografija. Viena iš tokių memuarinių knygų yra B.Sruogos romanas „Dievų miškas“. Tai yra meistriškai parašytas memuarinis romanas apie 1939 -1945 metais veikusią Štuthofo koncentracijos stovyklą, į kurią pateko B.Sruoga. Romane nusakomi ne tik įvykiai, bet ir žmonių jausminės būsenos. Tai, kas buvo jaučiama, kuo buvo gyvenama toje koncentracijos stovykloje, nusakyti yra labai sunku, todėl, norėdamas nupasakoti įvykius ir žmonių jausmus, B.Sruoga pasitelkia ironiją. Jos dėka XXI amžiaus žmogus gali bent pabandyti suprasti anksčiau gyvenusių žmonių išgyvenimus.Taigi, nors ir ne visiškai viską suprasdama, iš istorinių pasakojimų galiu galiu sužinoti skirtingu laiku gyvenusių žmonių išgyvenimus – savo tautos išgyvenimus.