Vlado Kalvaičio novelių romanas Sustiprinto režimo barakas kaip antropologinė studija

Temos naujumas ir aktualumas. Bakalauro darbe analizuojamas Vlado Kalvaičio novelių romanas Sustiprinto režimo barakas (2011) buvo įtrauktas į 2012 metų knygos rinkimus. 2012 metų birželio 6-ąją autoriui įteikta 42-oji Žemaitės literatūrinė premija, tais pačiais metais apdovanotas Liudo Dovydėno premija, o 2013 metais įteikta „Varpų“ literatūrinė premija. Novelių romanas sulaukė literatūrologų dėmesio, recenzijose dažnai minimi prisiminimų / atminties aspektai. Alfredas Guščius recenzijoje „Į tą pačią lentyną“ aptarė kelias Kalvaičio novelių romano dalis ir akcentuoja, kad kūrinyje pateikiamas „[g]ražus kompozicinis sumanymas vesti pasakojimą dviem kryptimis – greta siužeto apie savo gyvenimą lageryje pinti ir kitą siužetinę liniją, pradedant vaikyste, tėvais, senele, gimnazijos metais, patriotine veikla, suėmimu ir ištrėmimu“[1]. Atsiminimų temą toliau nagrinėja Vytautas Rubavičius recenzijoje „Laukta, bet netikėta kančios ir šviesos knyga“: „Sustiprinto režimo barakas tarsi pritraukia aną aukštos literatūrinės prabos tremtinių atsiminimų bangą, versdamas ją nauju ir aktualiu šiuolaikinės prozos reiškiniu“[2]. Prisiminimai / atmintis tampa svarbiausiu nagrinėjimo aspektu, tik keli asmenys mini ir aktualizuoja žmonių būtį ir išgyvenimus, pavyzdžiui, Brigita Speičytė recenzijoje „Apie liudytojus, pasakojimą ir atminties sveikatą“ pastebi, kaip novelių romane autorius dėl savitos autorinės žiūros vaizduoja lageryje gyvenančius žmones: „V. Kalvaičio romane pasakojimas kuriamas taip, kad į nežmoniškas sąlygas patekę žmonės, vienodai pasmerkti alkiui, pažeminimui, prievartai, atsiskleidžia visu savo žmogišku unikalumu (pažymėtina – visos moralinės skalės, jei jau vertintume), nepakartojamu charakteriu ir ne vieno romano vertais likimais“[3]. Antropologijos užuomazga minima Nerijaus Brazausko recenzijoje „Kančios ir (iš)minties poema“ (2014): „Autorius tarsi antropologas tyrinėja įvairiausių socialinių, politinių, ideologinių struktūrų formavimąsi, kaitą ir žlugimą“[4]. Tačiau recenzentas neanalizuoja Kalvaičio kūrinio antropologijos / literatūros antropologijos aspektais. Veikalas, kaip matyti, daugiau nebuvo nagrinėtas kaip antropologinė studija, todėl šis darbas yra naujas ir aktualus.

Šiame bakalauro darbe į Kalvaitį žiūrima kaip į savitą antropologą, o į jo knygą – kaip į antropologinį tyrimą, kuris atliktas „tirštuoju būdu“ ir kuriame užfiksuotas žmogaus destruktyvumas. Bakalauro darbe antropologijos mokslas atlieka žmogaus socialinės ir kultūrinės prigimties veiksmo funkciją. Šis mokslas padeda suvokti, kodėl žmogus elgiasi skirtingai tam tikrose situacijose, kodėl žmonijos skirtumai išryškėja tarp socialinių sluoksnių, kultūrų, lyčių. „Antropologo uždavinys – pasiekti, kad galėtų kalbėtis su kitais, užmegzti ryšį ir komunikuoti su kita bendrija“[5]. Žvelgiant į Kalvaitį kaip į antropologą, siekiama parodyti, kad jis – stebėdamas, analizuodamas ir aprašydamas kitų žmonių elgesį – gali būti laikomas savotišku antropologu.

Literatūriniai rašytojai yra etnografai remiantis faktu, kad jie rašo istorijas apie žmones ir jų jausmus, apie vietas, atsitikimus ir kontekstus. Etnografas tipiškai dalyvauja, atvirai ar slaptai, kasdieniame žmonių gyvenime, stebi, klauso ir renka duomenis, kurie suteiks aiškumo apie temą ar temas. Literatūroje, rašytojas / stebėtojas turi kitą lango dalį, per kurią skaitytojas gali įgyti įžvalgumą – socialinius ir kultūrinius duomenis – įsilieti į tam tikras kultūras ir visuomenes[6].

Autoriui teko ne tik stebėti, bet ir pačiam vaidinti išskirtinį vaidmenį sovietiniuose lageriuose, todėl šio darbo analizė tampa svarbi dėl šių priežasčių: 1. Kalvaičio veikalas svarbus literatūrai ir kultūrai kaip istorinis ir antropologinis reiškinys; 2. Kalvaičio asmeninė patirtis ir žvilgsnis į kitų, kartu buvusių, žmonių patirtį paverčia jį savotišku antropologu / tyrėju. Novelių romanas Sustiprinto režimo barakas tampa antropologiniu kūriniu, kuris atskleidžia lagerio visuomenės elgsenos motyvus, kodėl pasielgta būtent taip, kokios poelgio pasekmės ir kokią tai turi prasmę. Darbas aktualus, nes Kalvaičio novelių romanas Sustiprinto režimo barakas, kaip minėta, dar nebuvo analizuotas literatūros antropologijos principais, taip pat novelių romanas visuomenei svarbus kaip atminties tekstas.

Darbo objektas. Šio bakalauro darbo objektas yra Vlado Kalvaičio novelių romanas Sustiprinto režimo barakas kaip antropologinė studija. Tiriant šį objektą norima parodyti, kad šį kūrinį parašęs autorius gali būti laikomas savotišku antropologu.

Darbo tikslas. Tirti Kalvaičio romaną kaip antropologinę studiją literatūros antropologijos principais.

Darbo uždaviniai.

1. Aptarti literatūros kaip antropologijos prielaidas, Cliffordo Geertzo „tirštojo aprašymo“ principus ir Ericho Frommo žmogaus destruktyvumo koncepciją.

2. Analizuoti novelių romano Sustiprinto režimo barakas žmogų ir jo sampratą.

3. Aptarti analizuojamame novelių romane lagerį kaip socialinę struktūrą.

4. Nagrinėti kūrinyje įterptus „Neparašytus laiškus senelei“ kaip vėlesnę lagerio autorefleksiją.

Tyrimo metodologija. Analizuojant Vlado Kalvaičio novelių romaną Sustiprinto režimo barakas kaip antropologinę studiją, remiamasi literatūros kaip antropologijos samprata, Ericho Frommo žmogaus destruktyvumo teorija ir Cliffordo Geertzo „tirštojo aprašymo“ metodu.

Bakalauro darbui ir literatūros kaip antropologijos sampratai svarbūs šie knygoje Tarp antropologijos ir literatūros. Interdisciplininis diskursas (2014) publikuoti straipsniai: Janet Tallman „Etnografinis romanas: ieškant žmogaus vidinio balso“ ir Mario Cesareo „Antropologija ir literatūra: iš sutuoktinių ir neteisėto palikuonio“. Janet Tallman straipsnyje aptaria skirtumus ir panašumus tarp etnografijos ir literatūros, ji teigia, kad „[e]tnografai davė sau užduotį apibūdinti kultūrą tokiu būdu, kuriuo kiti stebėtojai galėtų daryti panašias išvadas, ištirtų tą pačią kultūrą; romanų rašytojai kovoja dėl naujo, unikalaus, originalaus gyvenimo ir asmenų apibūdinimo“[7]. Šie skirtumai tarp etnografo ir rašytojo išryškina jų panašumus: rašytojas gali būti kaip etnografas, nes jis savotiškai perteikia jį supančią ar supusią aplinką, o etnografas remiasi tikslios informacijos rinkimu esamuoju laiku. Etnografų tekstai ateityje tampa grožinės literatūros tekstais (arba atvirkščiai). Mario Cesareo straipsnyje aiškina, ką reiškia rašyti / kurti kaip antropologui, kaip suprasti antropologinį tekstą. Jis išskiria du aspektus:

„1. antropologinių sąvokų, temų ir metaforų funkcionalizavimą, kaip įrankių, kurie gali gilinti mūsų literatūrinių tekstų supratimą – kuriais literatūra yra paverčiama „tekstu“, o antropologiškumas yra nustatomas kaip „dalykas“;

2. ir antropologijos istorinio naudojimo akcentavimą skirtingų literatūros tekstų kaip jos šaltinių analizei“[8]. Cesareo mintys parodo, kokie skirtumai ir panašumai vyrauja tarp antropologinių ir kitų stilių tekstų. Jo minčių papildymui svarbus Cliffordas Geertzas, kuris koncentruojasi į informacijos rinkimą ir rašymą.

Geertzas ir jo išplėtotas tirštojo aprašymo metodas teigia, kad etnografas be užrašų knygutės yra niekas. Anot mokslininko, „etnografija, nuo pradžios iki galo, neatsiejama nuo rašymo“[9]. Etnografo veikla yra informacijos apie tiriamąją bendruomenę rinkimas, jos sisteminimas, analizavimas bei interpretavimas, siekiant kuo geriau pažinti tiriamąją kultūrą ir suvokti, kaip jos atstovas joje mato save. Ši išsamaus informacijos užrašymo metodologija svarbi Kalvaičio novelių romane esančiam tekstui analizuoti.

Stebimųjų asmenų elgsenos ypatumus analizuoti padeda Ericho Frommo žmogaus destruktyvumo teorija. Anot Frommo, svarbiausias destruktyvaus elgesio apibūdinimas yra: „<...> agresyvus žmogaus elgesys, pasireiškiantis karais, nusikaltimais, asmeniniais nesutarimais ir visokiausiais destruktyviais bei sadistiniais poelgiais, yra filogentiškai užprogramuotas, jo priežastis – įgimtas instinktas, siekiantis iškrovos ir tik laukiantis tinkamos progos pasireikšti“[10]. Taigi, Frommo žmogaus destruktyvumo teorijos pagrindas – įvairios agresijos formos, kurios gelbsti atpažįstant žmonių destruktyvią elgseną ir charakterių tipus. Žmogaus destruktyvumo teorija taip pat atskleidžia veikėjų primityvaus elgesio atsiradimą kritinėmis situacijomis.

Daugiau informacijos apie literatūros antropologiją, Ericho Frommo žmogaus destruktyvumo teoriją ir Cliffordo Geertzo tirštąjį aprašymą pateikta antrame bakalauro darbo skyriuje „Literatūros kaip antropologijos prielaidos, Cliffordo Geertzo, Ericho Frommo koncepcijos“.

Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, kuriame nurodomas temos naujumas ir aktualumas, darbo objektas, tikslas, darbo uždaviniai ir tyrimo metodologija. Toliau darbe pateikiama teorinė dalis, kurioje paaiškinamos literatūros kaip antropologijos prielaidos ir Cliffordo Geertzo „tirštojo aprašymo“ bei Ericho Frommo destruktyvumo koncepcijos. Bakalauro darbe yra tiriamoji dalis, kurioje pasirinktais aspektais analizuojamas novelių romanas Sustiprinto režimo barakas. Darbą taip pat sudaro išvados, santraukos (lietuvių ir anglų kalbomis), literatūros sąrašas ir metrikos (lietuvių ir anglų kalbomis).

[1] Alfredas Guščius, „Į tą pačią lentyną“, Metai, 2012, nr. 7 (liepa), p. 144.

[2] Vytautas Rubavičius, „Laukta, bet netikėta kančios ir šviesos knyga“, Literatūra ir menas, 2013-02-15, nr. 3414, [žiūrėta 2014-09-15]. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/2013-02-15-nr-3414/561-knygos/854-vytautas-rubavicius-laukta-bet-netiketa-kancios-ir-sviesos-knyga.

[3] Brigita Speičytė, „Apie liudytojus, pasakojimą ir atminties sveikatą“, Literatūra ir menas, 2013-02-15, nr. 3414, [žiūrėta 2014-09-15]. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/2013-02-15-nr-3414/561-knygos/855-brigita-speicyte-apie-liudytojus-pasakojima-ir-atminties-sveikata.

[4] Nerijus Brazauskas, „Kančios ir (iš)minties poema“ [žiūrėta 2014-10-01]. Prieiga per internetą: <http://www.su.lt/en/literaturos-istorijos-teorijos-katedra/skaitymo-malonumai/14278-kancios-ir-iminties-poema>.

[5] Arūnas Sverdiolas, „Clifordo Geertzo kultūros antropologijos modelis“, in: Clifford Geertz, Kultūrų interpretavimas, vertė: Antanas Danielius, Arūnas Gelūnas, Edgaras Platelis, Ingrida Tatolytė, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. XI.

[6] Rose De Angelis, “Introduction”, in Between Antropology and Literature. Interdisciplinary Discourse, Edited by Rose De Angelis, London and New York, Routledge, 2014, p. 3–4. [Versta – darbo autorės].

[7] Janet Tallman, „The Ethnographic Novel: Finding the Insider‘s Voice“, in: Between Antropology and Literature. Interdisciplinary Discourse, Edited by Rose De Angelis, London and New York, Routledge, 2014, p. 12.

[8] Mario Casaero, „Anthropology and literature: of bedfellows and illegitimate offspring“, in: Between Antropology and Literature. Interdisciplinary Discourse, Edited by Rose De Angelis, London and New York, Routledge, 2014, p. 158.

[9] James Clifford, Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas, vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 44.

[10] Erich Fromm, Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas, vertė Kristina Miliūnaitė, Vilnius: Vaga, 2008, p. 20.