Vyro ir poeto paveikslas A. Škėmos romane „Balta drobulė“

Lietuvių literatūroje vyro paveikslą reprezentuoja tiek jo fizinės, tiek charaktero savybės. Vyrą dažniausiai skaitytojai įsivaizduoja kaip narsų, drąsų, siekiantį savo tikslų, kovojantį už geresnį gyvenimą. Taip pat literatūroje yra vaizduojamas vyras-poetas. Kūryba apskritai yra gyvenimo teigimas, gyvenimo meilė, gyvenimo geismas, tai kultūrinę formą įgijusi aistros išraiška. Gera kūryba padeda žmogui gyventi, ji leidžia suprasti, kad vis esame žmonės, o žmogus šiame pasaulyje yra išskirtinis, labai brangus dalykas. Šiandien savo kalboje pristatysiu A. Škėmos romano „Balta drobulė“ veikėją Garšvą, kuris kūrinyje įprasmina vyro-poeto vaizdinį.,,Balta drobulė” – vienas iš įdomiausių A. Škėmos kūrinių išėjęs 1958 m. Pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos poetas Antanas Garšva savo charakteriu, asmenybės turiniu ir likimu artimas pačiam autoriui (išeivis, poetas, bendravardis). Garšva kenčia dėl savo vargingos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, mažas sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Iki prasidedant ligai Garšva jaučiasi laimingas: studijuoja literatū¬rą, rašo eilėraščius, myli Jonę, nevengia nuotykių ir su kitomis moteri¬mis, puikiai lošia biliardą ir šlifuoja gatves, apsirengęs taip, kaip, jo su¬pratimu, turi atrodyti tikras poetas. Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazi¬jos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, ku¬riuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgy¬venimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad fizinis kontaktas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pa¬vojinga partnere. Kūrybiniam įkvėpimui atrasti pasitelkia nelaimingą meilę Elenai, kuri atgaivina jo kūrybą. Sutikęs Eleną Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti kūrybą ir šeimą, bet vėliau nutraukia ryšius nenorėdamas tapti jai našta. Pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų gali atvesti į pražūtį, o gyvenimo meilė ir mokėjimas džiaugtis akimirkų žėrėjimu atveria tikrąją išmintį, be kurios neįmanoma nei meninė kūryba, nei paprasta žmogiška laimė.