Balio Sruogos stiliaus ypatybės romane „Dievų miškas“

Balys Sruoga yra vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų, prozininkų, dramaturgų, kritikų, literatūros ir tautosakos tyrėjų, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarba. Simbolizmo-ekspresionizmo-neoromantizmo konvencijas perėmusiam rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia tikrovė - kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje, Štuthofe. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas“ – vienas žymiausių literatūros kūrinių. Šiandien savo kalboje pateiksiu, kas yra būdinga B. Sruogos romanui „Dievų miškas“.

B. Sruogos „Dievų miškas“ yra atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga. Žinomiausias ir populiariausias rašytojo kūrinys, vienas savičiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių. Tai ne vienintelė knyga apie šią stovyklą, tačiau ji skiriasi nuo kitų: B. Sruoga beveik niekur nepraveria vidinių išgyvenimų (tai gana neįprasta memuarinėje literatūroje). Atsiribojimas nuo savo išgyvenimų, kaip ir apskritai rašytojo vengimas kalbėti apie Štuthofą, ,,Dievų miške” reiškė nenorą draskyti dar skaudžias praeities žaizdas. Kita vertus, sava kančia ir nelaimė B. Sruogai nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofą. Jam, rašytojui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esmę fašizmo, kuris jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų.

Kūrinio žanras: „Dievų miškas“ – dokumentas ir literatūros kūrinys. Dokumentikai atstovauja tiksliai registruojami įvykiai, jų aplinkybės, autentiškos pavardės, tikri veiklos ir gyvenimo faktai, pagaliau asmeninė istorija – du kartus patekta į klipatų gretas ir abu kartus per plauką išvengta mirties. Meniniu kūriniu (net romanu) šis tekstas vadinamas pirmiausia dėl jo stiliaus – tariamai objektyvaus, nešališko, o iš tikrųjų giliai ironiško santykio su patirtu siaubu.

Stilius: Ypač gili ir prasminga kūrinio potekstė, kurioje skausmas, pasipiktinimas ar gailestis lieka kaip vidinė tragedija, „asmeninis reikalas“. Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę. Savotiškas ironiškas autoriaus požiūris į vaizduojamą tikrovę.