Ar rašytojams iškilti reikia įtampų ir grėsmių?

Literatūra yra neatsiejama nuo kultūrinių ir socialinių aplinkos kontekstų. Be abejonės, egzistuoja tamprūs ryšiai tarp kūrėjo, jo kūrinio ir gyvenamojo laikotarpio visuomeninių tendencijų. Meną įkvepia akimirka – ji gali būti džiugi arba skausminga ir niūri. Dažniausiai literatūros kūryba yra reakcija į savo ar artimųjų kančias, o kartais ir į socialinę neteisybę. Lietuvių literatūrologė Viktorija Daujotytė teigė, jog „ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla“. Vadinasi, vertingi meniniai kūriniai gimsta iš grėsmingos aplinkos. Aš pritariu, kad rašytojams iškilti reikia įtampų, ir šiandieną norėčiau pagrįsti savo įžvalgas remdamasi lietuvių literatūros kūriniais.

Akivaizdu, jog katastrofų epochos menininkai buvo tragiškų įvykių liudytojai. XX amžiaus viduryje kiekvienas žmogus atsidūrė ties išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastos moralės ir žmogiškumo kategorijos. Tuomet visuomenę ypač šokiravo miestuose įkurti getai – izoliuotos gyvenvietės, kuriose priverstinai apgyvendinamos tautinės mažumos. Apie gyvenimo sąlygas gete rašė žydų kilmės lietuvių rašytojas Icchokas Meras. Romano „Lygiosios trunka akimirką“ autorius vaizdavo tragiškus Vilniaus žydų likimus. Kūrinyje dominuoja agresijos, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą. Šiuo romanu Icchokas Meras troško liudyti nekaltų žuvusiųjų kančią ir auką. Taip pat XX amžiaus visuomenę sukrėtė Sovietų Sąjungos vykdyti masiniai tautų trėmimai į Sibirą. Okupuotų šalių gyventojai buvo prievarta iškeldinami iš gimtųjų namų, o svetimoje šalyje su jais elgėsi lyg su gyvuliais. Iš tremtinių prisiminimų knygų išsiskiria lietuvės Dalios Grinkevičiūtės apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Grinkevičiūtės kūrinys laikytinas rašytiniu paminklu beprasmiškai mirusiems kaliniams. Kartu tai svarbus tragiškų įvykių dalyvio liudijimas, atskleidžiantis tremtinių išgyvenimus, jų tarpusavio santykius, požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Sovietai vykdė trėmimus į Sibirą, o fašistai turėjo kitą naikinimo ginklą – koncentracijos stovyklą. Mirčiai pasmerkti žmonės buvo išvežti į lagerius ir priversti dirbti. Apie jų vargus galima rasti minčių lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, vienas iš žymiausių XX a. rašytojų Balys Sruoga irgi pakliuvo į lagerį ir atsiminimus apie žiaurias sąlygas aprašė romane „Dievų miškas“. Memuaruose parodoma nežmoniška sistema: kalinys mušamas, marinamas badu, alinamas sunkiais darbais, kad per kelias savaites taptų klipata – ligoniu, kurio laukia krematoriumas. Nacistų nusikaltimų ir asmens išniekinimo vaizdai knygoje tokie žiaurūs, kad netelpa sveiko žmogaus sąmonėje. Tad aprašydamas visą mirties stovyklos siaubą ir nežmoniškus fašistų veiksmus rašytojas ateinančioms kartoms skelbė tiesą apie dehumanizmą. Trumpai tariant, katastrofų epochos menininkai dokumentiniais ir meniniais tekstais ėmėsi liudyti žmonių išgyventą kančią.