Kokie romantizmo bruožai išryškėja Adomo Mickevičiaus kūryboje?

ADOMAS MICKEVIČIUS (1798-1855) – pasaulinio garso rašytojas, rašęs lenkų kalba ir laikomas vienu žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Poetas į pasaulinę literatūrą įėjo kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę — carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Jo protėviai iš tėvo pusės buvo lie¬tuvių bajorai Rimvydai. Poetas gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dabartinėje Baltarusi¬joje), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, rašė Lietuvos temomis. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, nuo šios knygelės prasidėjo lenkų romantizmas. Taigi A. Mickevičiaus kūrė ir rašė romantizmo epochoje kartu su pasipriešinimo okupaciniam režimui banga, todėl įvairiuose jo kūriniuose — sonetuose, baladėse, romansuose, poemose, dramose —jaučiami romantizmo epochos bruožai. Perskaičiusi keletą A. Mickevičiaus poetinių tekstų pamėginsiu parodyti kokie romantizmo bruožai juose išryškėja.Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. Terminas kilęs iš ispanų žodžio romance — tautosakos žanro, kuriuo buvo lyriškai apdainuojami senovės karžygių žygdarbiai. Romantizmas kaip reiškinys laikomas atsakomąja reakcija į Švietimo epochos proto kultą. Romantikai idealizuoja praeitį, pradedama daugiau dėmesio kreipti į savo tautos praeitį, ypač Viduramžius, todėl romantikų kūryboje atgyja riterysės idėjos, ginklo broliškumas, tarnavimas moteriai, ideali meilė, kelionės, nuotykiai. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti dėl laisvės. Iš A. Mickevičiaus parašytų kūrinių, kuriuose vaizduojamos lietuvių kovos dėl laisvės, ypač svarbią vietą užima poemos „Gražina" ir „Konradas Valenrodas". Abi poemos priklauso prie romantinių Mickevičiaus kūrinių.