Romantizmo ir gotikinės literatūros bruožai Edgaro Alano Po novelėje „Ovalus portretas“

Edgaras Alanas Po — vienas iš žymiausių XIXa. Amerikos poetų, novelių rašytojų. Dėl savito kūrybos stiliaus šis autorius sunkiai pritapo prie to laikotarpio literatūros normų ir idealų. Nors jis yra laikomas Amerikos romantizmo literatūros judėjimo dalimi, rašytojas neretai rašė gotikiniu stiliumi, taip norėdamas patenkinti tuometinės visuomenės literatūrinį skonį. Dažnai jo kūrybos temos buvo mirtis, neapgalvotas žiaurumas, prisikėlimas iš mirusiųjų ir gedulas. Kai kuriuose kūriniuose Edgaras Alanas Po sujungia romantizmo ir gotikinės literatūros bruožus į vieną visumą. Šis bruožas neretai yra pavadinimas „tamsiuoju romantizmu“ arba „gotikine proza“. Geriausiai tai atsispindi Po novelėje „Ovalus protretas“ esančioje apsakymų rinkinyje „Raudonosios mirties kaukė“. Taigi, kuo Edgaro Alano Po kūryboje pasireiškia bruožai, sukeliantys tiek romantinės, tiek gotikinės literatūros įspūdį skaitytojui?

Nuo pat pirmųjų sakinių Edgaro Alano Po novelėje „Ovalus portretas“ galima atrasti itin ryškių gotikinės literatūros bruožų. Jau pirmąjame sakinyje pilis, kurioje ir vyksta veiksmas, aprašoma kaip „vienas iš tų didybės ir niūrumo kupinų gremėzdų“. Niūrumas daugeliui žmonių asocijuojasi su tamsa, kuri buvo viena iš temų, panaudojamų gotikinėje literatūroje. Juodo velveto užuolaidos kambariuose sukelia paslaptingumo ir antgamtiškumo nuotaiką skaitytojui, padeda suprasti, kad aplink vyksta nepaaiškinami dalykai. Tačiau veiksmo aplinka nėra vienintėlis gotiką atskleidžiantis dalykas, jos bruožų galima rasti ir pasakotojo jausmuose.