Kokie nacionalinio charakterio bruožai atsiskleidžia lietuvių literatūroje?

Ryškiausiai lietuvių tautinio charakterio bruožai yra aprašomi Radvano epe, kuriame kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje suminėti faktai yra tikri. Viename pirmosios dalies epizode Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybe. Šioje poemoje taip pat atsispindi baroko pasaulėjauta. Poemoje sudėliojamas tobulo herojaus gyvenimo būdas ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje,taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti - nesavanaudiškai. Poetas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė - tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdas siųstas įpareigojimas. Poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams. ,„Radviliadoje“ nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, poetas nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi, jaučiantys žmonės, - ne vien saviškiai, bet ir priešinga pusė. Taip pat poema yra pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės -  ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Poemoje įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta. Rašoma, kad Radvanui giros yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių.