Kaltės ir atgailos tema literatūroje

Kaltė – tai jausmas, aplankantis žmogų, kai nusižengiama moralės normoms tyčia ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Jis priverčia žmogų pasijusti blogai, dažnai tai laikoma sąžinės balsu, nustatančiu žmogaus vertybes, jo asmenybę. Atgaila taip pat atspindi žmogaus sąžinę, nes atgailaudamas jis parodo, kad jaučiasi kaltas dėl savo poelgių ar žodžių, o riba, kurią peržengęs žmogus išgirsta prabilusią sąžinę, individuali ir leidžia suprasti žmogaus moralės normas. Amžina kaltės ir atgailos tema rašoma ir literatūroje, kuri apima visas žmogaus gyvenimo sritis, joje sutalpinta amžių išmintis, leidžianti suprasti svarbiausias dvasines vertybes ir ydas žmogaus gyvenime. Kaltė ir atgaila ryški vienoje iš lietuvių modernisto Justino Marcinkevičiaus trilogijos dalių „Mažvydas“. Ši tema apima lietuvių tautai ir kultūrai svarbaus asmens – Martyno Mažvydo – gyvenimą. Tai istorinė asmenybė, pradėjusi Lietuvos raštiją lietuvių kalba, padėjusi pamatus lietuvių kalbai, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, išspausdintos 1547 metais, autorius. Šiame Justino Marcinkevičiaus kūrinyje, kaip ir istorijoje, Martynas Mažvydas savo gyvenimą paskyrė protestantiškai religijai skleisti, tapo kunigu, ir drąsiai kritikavo katalikišką bažnyčią, jos dvasininkus, pardavinėjančius indulgencijas, tačiau dramoje jam už tokią veiklą paskiriama mirties bausmė, kurios jis išvengia ir kurį laiką apsigyvena Butkiškėje pas jį globoti pasisiūliusią Mariją.