Kaltė ir atgaila lietuvių literatūroje

          Kaltė – tai jausmas, aplankantis žmogų, kai nusižengiama moralės normoms tyčia ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Jis priverčia žmogų pasijusti blogai, dažnai tai laikoma sąžinės balsu, nustatančiu žmogaus vertybes, jo asmenybę. Atgaila taip pat atspindi žmogaus sąžinę, nes atgailaudamas jis parodo, kad jaučiasi kaltas dėl savo poelgių ar žodžių, o riba, kurią peržengęs žmogus išgirsta prabilusią sąžinę, individuali ir leidžia suprasti žmogaus moralės normas. Amžina kaltės ir atgailos tema rašoma ir literatūroje, kuri apima visas žmogaus gyvenimo sritis, joje sutalpinta amžių išmintis, leidžianti suprasti svarbiausias dvasines vertybes ir ydas žmogaus gyvenime. Daug rašytojų šią temą analizavo ir pateikė savo požiūrį. Dauguma jų sutinka, kad individui reikalingas kaltės jausmas, nes jis formuoja vertybes, kurios yra vienos iš pagrindinių priežasčių nepasiduoti ir bandyti ištaisyti klaidas (prašyti atleidimo). Tačiau galima pastebėti, kad keičiantis epochoms, keitėsi ir rašytojų keliami kaltės ir atgailos motyvai. Realistas Jonas Biliūnas kaltės ir atgailos tema  kėlė motyvus iš individo asmeninių išgyvenimų. Jo novelėse yra nebūtinas aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti, svarbiausia savo kaltę suprasti ir gailėtis dėl jos. Taip pat žmogus, jaučiantis kaltę, vienos garsiausios XX a. neoromantikės Salomėjos Nėries lyrikoje, aprašomas, kaip sielvartinga asmenybė. Poetė atsižvelgė į tėvynės likimą, sukūrė daugybę išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudina ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones.