Humanizmas – man artimiausia ugdymo filosofinė koncepcija

Humanizmas – tai žodis, kilęs iš lotyniško humanum, kuris reiškia – tai, kas žmogiška. Plačiaja prasme taip pat galima suprasti ir humanistinę ugdymo koncepciją – kaip ugdymą besiremiantį žmogiškumu. Atlikdama praktiką mokykloje: stebėdama mokinius, mokytojus, besiruošdama pamokoms ir jas vesdama, supratau, kad būtent ši filosofinė ugdymo koncepcija man yra priimtiniausia.
Pirmas dalykas, dėl kurio humanistinio ugdymo koncepcija man yra tokia artima, tai požiūris į žmogų. Visiškai pritariu A. Maslou pasiūlytai žmogaus poreikių hierarchijai, kurioje viskas prasideda nuo žmogaus fiziologinių poreikių ir baigiasi saviraiškos poreikiu, kaip aukščiausiu žmogaus siekiu. Šia teorija taip pat remiasi ir humanistinė ugdymo teorija. Žmogus negali nieko tinkamai daryti, o ką jau kalbėti apie mokymąsi, jeigu nėra patenkinti jo paprasčiausi fiziologiniai poreikiai. Kopiant piramide aukščiau seka saugumo, meilės ir prisirišimo, pagarbos ir galiausiai saviaktualizacijos poreikis. Norit pasiekti aukščiausią tašką reikia įgyvendinti visus žemesniuosius. Kadangi humanizmas į žmogų žiūri, kaip į iš prigimties besiveržiančią į priekį, žingeidžią ir siekiančią tobulumo asmenybę, tuomet labai paprasta suvokti, kad žmogus tol stengsis, kol įgyvendins aukščiausią savo siekį – saviraišką. Savęs aktualizavimo poreikis yra vidinis – tai poreikis augti, tobulėti, visiškai atskleisti savo galimybes, todėl jis niekada nebus nepatenkintas, taigi ir asmenybės augimas – nesibaigiantis procesas.