Rusijos - Japonijos karas ir diplomatinė revoliucija

Vienas garsiausių karvedžių pasaulio istorijoje – Julijus Cezaris yra pasakęs, jog kare svarbiausi įvykiai yra nereikšmingų priežasčių pasekmės. Tad norint suvokti istoriją ir pateikti jos visumą, svarbios net ir mažiausios smulkmenos. Dėlionė susideda iš daugelio mažų detalių, o jei pasimeta bent viena jų – mozaika niekuomet nebus baigta. XIX a. pasaulis sparčiai keitėsi, kolonializmas iškėlė Europos jėgas - susiformavo galingos kolonijinės imperijos, kurios vis plėtė savo teritoriją, užimdamos naujus plotus kitų valstybių sąskaita. Neilgai trukus pasaulio istorija jau buvo rašoma kaip Europos istorija. Įvykių centre atsiduria imperialistiniai konfliktai - galingiausios to meto valstybės – Prancūzija, Didžioji Britanija ir Rusija- plėtėsi daugiausia Azijoje: čia esančios teritorijos atrodė palankios kaip kolonijinės ekspansijos objektai, nes buvo silpnai ekonomiškai išsivysčiusios. Vyko tarptautinis žaidimas, lėmęs dar didesnį stipriųjų valstybių atotrūkį nuo silpnųjų, o silpnosios tapo stipresniųjų ekspansijos aukomis.
Istorijos vadovėliuose 1895-1905 metų įvykiams skiriama mažai dėmesio, o XX a. pradedamas tiesiog Pirmuoju pasauliniu karu. Tačiau ši dėlionės dalis toli gražu nėra bereikšmė. Priešingai, 1904-1905 m. vykęs Rusijos-Japonijos karas yra svariausia daugelio to meto pokyčių tarptautinėje politikoje priežastis. Būtent šis įvykis nulėmė 1907 m. diplomatinę revoliuciją ir vėliau sekusį Pirmąjį pasaulinį karą.
Žvelgiant į tuometinę padėtį, matoma konfliktiška ir sudėtinga tarptautinė sistema, kurioje didžiosios valstybės nenumaldomai kovoja dėl įtakos sferų visame pasaulyje. Visgi tokioje įtemptoje sistemoje buvo aiški ir aljansų būtinybė, nes visos valstybės suvokė, kad neturėdamos bent menko užnugario greitai praras savo pozicijas. Sąjungininkai leidžia išvengti diplomatinės ar ekonominės izoliacijos, kas visuomet valstybei reiškė grėsmę karo atveju bei naudos praradimą, turint omenyje prekybinius santykius. Hobsiškasis visų karas su visais valstybes vertė ne tik laikytis agresyvios pozicijos, bet ir ieškoti naudos aljansuose.
1907 m. diplomatinė revoliucija įvyksta, kuomet sąjungą sukuria seniau tarpusavyje didelių nesutarimų turėjusios valstybės - Didžioji Britanija, Rusija ir Prancūzija. Kyla klausimas kaip ir kodėl tokia sąjunga tampa galima. Juk Anglija ir Prancūzija ilgą laiką buvo didžiausios priešininkės ir varžovės Europoje. Jų konfliktai prasidėjo dar nuo Habsburgų dinastijos laikų, o kolonializmo laikotarpiu šių valstybių santykiai tik dar labiau paaštrėjo - susidūrė jų interesai: Afrikoje - dėl teritorijų palei Nilą, dar žinomo Fašodos incidentu, o svarbiausia, dėl kolonijų Azijoje. Pretenzijas Azijoje kėlė ir Rusija - pradėjo statyti Transsibiro geležinkelį, kuris turėjo sustiprinti Rusijos pozicijas Tolimuosiuose Rytuose. Valstybių tarpusavio santykius diktavo interesai Azijoje - nei viena nenorėjo kitai leisti įgyti daugiau įtakos, teritorijų ar sąjungininkų. Tačiau galiausiai įvyksta tai, ko niekas negalėjo tikėtis - buvusios varžovės, stipriausios tuometinio pasaulio jėgos, pasiekia tarpusavio susitarimą, pasirašomos bendradarbiavimo sutartys.
Šiame rašto darbe teigiama, jog pagrindinė tokių santykių pasikeitimo priežastis - Rusijos sutriuškinimas Japonijos kare, privertęs milžinę molinėmis kojomis atsisakyti savo planų Rytuose ir grįžti atgal į Europą. Rusija priversta ieškoti naujų sąjungininkų ir atsvaros prieš Vokietijos globojamą Austriją - Vengriją, kuri siekė įsitvirtinti rusų nuo seno globojamuose Balkanuose. Galiausiai suvokus vis didėjančias Vokietijos ambicijas ir jos keliamą grėsmę, atsiranda būtinybė Europoje susivienyti prieš tai buvusioje neįmanomoje Antantės sąjungoje.