1756m. Diplomatinė revoliucija: prūsiškasis geopolitikos ir ambicijų įkaitas

XVIII a. vid. Europoje įvyko du reikšmingi konfliktai – Austrijos įpėdinystės karas bei Septynerių metų karas. Tarp pirmojo konflikto, kuris galimai vėliau nulėmė antrąjį, įsiterpė diplomatinė revoliucija, - žymėjusi svarbiausių Europos valstybių apsikeitimą sąjungininkais.
Nors diplomatinė revoliucija įvyko 1756 m., jos atskaitos tašku galima laikyti 1740-uosius. Tais metais mirė Austrijos imperatorius Karolis VI-asis ir į valdžią atėjo jo dukra Marija Teresa. Nors Europos valstybės taikiu susitarimu buvo atsisakiusios bet kokių pretenzijų į Austrijos sostą, ką tik karūną paveldėjęs Prūsijos karalius Frydrichas II-asis nusprendė to susitarimo nepaisyti ir įsiveržė į turtingą Austrijos provinciją - Sileziją. Toks poelgis gerokai sutrikdė ne tik Austriją, bet ir visą to meto Europą, kadangi niekas nesitikėjo, jog maža ir nereikšminga Prūsija galėtų mesti iššūkį vienai iš didžiausių Europos galių. Maža to, Frydrichas, užgrobęs Sileziją sugebėjo jos neprarasti ir išlaikyti savo rankose. Tokia Frydricho sėkmė kovojant su Austrija paskatino ir kitų Europos valdovų reakciją į susidariusią situaciją to meto Europoje.
Net aštuonerius metus trukęs karas apėmė daugelį Europos regionų, negana to, Britanija su Prancūzija tuo metu intensyviai kariavo jūrose. Skirtingais laikotarpiais vis kitos valstybės perimdavo iniciatyvą karo veiksmuose. Tačiau jam pasibaigus, pasiektais tikslais galėjo džiaugtis tik Prūsija, kuri išlošė prisijungdama ypač turtingą regioną – Sileziją, - kai tuo tarpu kitoms Europos valstybėms karas paliko daugybę neišspręstų problemų.
Prūsijos sukeltas karas taip pat reikšmingas tuo, jog didžiosioms valstybėms leido patikrinti savo turimų sąjungų tvarumą ir patikimumą. Austrija galėjo įsitikinti, kad ilgametė sąjunga su Britanija gerokai šlubuoja, todėl, nepaisant praeityje vykusių tarpusavio konfliktų, buvo pradėta svarstyti Prancūzijos kaip galimos sąjungininkės alternatyva. Britanijai savo ruožtu buvo būtina stiprinti pozicijas kontinente. Paaiškėjus, jog Austrija nebepadės, Britanijai teko ieškoti naujos sąjungininkės. Iš esmės galima teigti, jog Prūsijos iškilimas tarptautinėje arenoje tiesiogiai ar grandininės reakcijos būdu vertė keisti didžiųjų valstybių preferencijas bei užsienio politikos veiklos gaires.
Šiuo rašto darbu bus siekiama atskleisti XVIII a. vid. Prūsijos iškilimą kaip svarbiausią veiksnį, nulėmusį diplomatinę revoliuciją 1756 m. Nagrinėjant to meto įvykius aprašančią literatūrą, darbe bus taikomas proceso analizės principas. Pabaigoje pateikiama glausta kontrafaktinė analizė, padedanti atskleisti Prūsijos, kaip pagrindinės veikėjos, nulėmusios sąjungininkų apsikeitimą to meto Europoje, reikšmę.