Organizacijos aplinka

Pastaruoju metu vadyba permąstoma iš naujo. Viena iš tokio pertikrinimo priežasčių - pokyčiai, kuriuos atnešė organizacijoms išorės jėgos ir veiksniai. 1970 m. pasaulį sukrėtė keturiskart pašokusios benzino kainos, ir organizacijos, pradedant "General Motors" ir baigiant pašto tarnybomis, turėjo nuspręsti, kaip persiorganizuoti, atsižvelgiant į šį įvykį. 1980 m. pagrindiniai įvykiai persikėlė iš vietinės į pasaulinę žaidimų aikštelę. Stiprios organizacijos iš Japonijos, Korėjos, Europos ir kitų pasaulio šalių stiprino konkurenciją pasaulio rinkose. 1990 m. komunikacijų ir informacijos apdorojimo technologijos (nuo nebrangių fakso aparatų ir raštvedybai kompiuterių iki supergalingų naujų kompiuterių) bei geopolitinės suirutės iš esmės pakeitė mąstymą apie organizacijas. Iš tiesų, visi šie veiksniai bei daugelis kitų yra dalis organizacijų aplinkos, ir vadovai privalo jos paisyti.

Kartu pasauliniu mastu pradėjo reikštis susirūpinimas dėl natūralios aplinkos. Jį sukėlė žemę gaubiančiame ozono sluoksnyje atrasta skylė, padidėjęs užterštumas bei kitos aplinkos degradavimo formos. Nauja dėmesio aplinkos apsaugai banga nusirito per pasaulį.

Tradiciniai mąstymo apie vadybą būdai, savaime suprantama, dėmesio skiria tiek organizacijų, tiek ir natūraliai aplinkai. Kol daug skyriuje minėtų klasikinės vadybos teoretikų dar buvo gyvi, išorinė organizacijų aplinka buvo stabili ir nekintanti, o apie natūralią aplinką mažai kas galvojo. Pasaulio piliečiai paprasčiausiai manė, jog žemės ištekliai neišsemiami. Dabartinis pasaulis labai skiriasi nuo tuometinio. Specialiųjų interesų grupės su specialiomis programomis dažnai organizuotos ir galingos, tad daugelio organizacijų likimas priklauso nuo jų paramos. Organizacijų sėkmei didelės įtakos gali turėti technologinės, politinės, ekonominės bei socialinės tendencijos. Pagaliau vadovai privalo kreipti dėmesį į natūralią aplinką, jei norima išsaugoti pasaulį būsimoms kartoms. Nors gana sunku atskirti "organizacijų" ir "natūralią" aplinkas, nes jos nepaprastai susijusios, būtina suvokti, nagrinėti ir valdyti tuos pokyčius, su kuriais organizacijos susiduria dabartiniame žmogaus veiklos sujauktame pasaulyje.

Norėdami suprasti organizacijos aplinkas, turime pasinaudoti kai kuriomis sistemų teorijos sąvokomis. Vienas pagrindinių sis­temų teorijos teiginių yra tas, kad organizacijos nėra nei visiškai nepriklau­somos, nei visiškai uždaros. Greičiau priešingai, jos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos. Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Kai kurie iš šių elementų sieja organizacijas su pasauliu (natūrali aplinka). Taigi organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žalia­vas, pinigus, darbo jėgą, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus) (žr. 4 pav.).

Išorinėje aplinkoje yra tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio poveikio elementų. Tiesioginio poveikio elementus, dar vadinamus įtaką daran­čiais asmenimis (angl. - stakeholders), sudaro akcininkai, profesinės są­jungos, tiekėjai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai. Darantys įtaką asmenys išsamiau aptariami kitame poskyryje. Netiesiogi­nio poveikio elementai - technologija, ekonomika ir visuomenės politinės pažiūros – sąlygoja aplinką, kurioje veikia organizacija. Potencialiai realiai jie gali tapti tiesioginio poveikio elementais. 2.1 pav. pateikiama orga­nizacijos aplinkos schema ir parodoma tiesioginio ir netiesioginio povei­kio elementų visuma: