'Faustas' analizė

Dar Strasburgo studentas J.V.Gėtė pradėjo rašyti „Faustą". Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas.

Fausto tragedija. - Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

Bet apie šitą pasaulio harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jis sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Viešpats pasitiki žmonėmis. Nors „žmogus tol klysta, kol žemėje gyvena ", bet „geras žmogus ir miglotuose siekimuose nujaus visad teisingą kelią". Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei artybė negali nuraminti siaudžiančios krūtinės".

Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti jo neįstengs. Kol teisingą kelią suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti, naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe, pavesdamas save kitų gerovei jis pasijus laimingas.

Pirmoji dalis

Pažinti. - Iš Dangaus veiksmas nusileidžia į žemę, į celę, kur yra Faustas, pražilęs, sunykęs, sielvarto draskomas. Iki šiol Faustas ieškojo pasitenkinimo moksle. Jis studijavo filosofiją, teisę, mediciną ir net teologiją, bet mokslas jam neatsakė, kur gyvenimo esmė ir jo laimė. Buvo griebęsis ir magijos, bet veltui. Širdis nepažino džiaugsmo ir nebesitiki jo pažinti, o troškimas pažinti tebekankina.

Faustas pasijunta esąs nebe Dievybės paveikslas, bet šliaužiojąs ir besisotinąs dulkėmis kirminas, kurį sutriuškins praeivis. Ir desperacija įbruka Faustui į rankas nuodus.

Jau kelia indą prie lupų, bet sugaudžia Velykų varpai, suskamba angelų ir žmonių - Dangaus ir Žemės triumfo himnas. Jaunystės šviesių atsiminimų banga, kada ir jis jautėsi laimingas, stiprus jo kūno ryšys su žeme pažadina Faustui norą gyventi. Ir nusivylėlis iš savo „urvo" išeina į žmones.

Besilinksminančioje minioje ir jis prablaivėja: „Čia aš žmogus, čia aš galiu juo būti", bet neilgam džiaugsmas. Nors gamtoje jis ilsisi, bet nusileidžia saulė, su ja veržiasi ir jo mintys, o kita jo pusė norėtų žemėje pasilikti, „Mano krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios nori viena nuo antros atsiskirti. Viena su šiurkščiu pamėgimu kausto prie žemės, antra galingai kyla į erdves". Ir to dualizmo Faustas negali pakęsti. Jis šaukiasi dvasių, jeigu tokių yra, kad jį nuvestų į naują gyvenimą. Šitą juodžiausio pesimizmo valandą pasirodo juodas šuniukas.