Euripido kūrinio „Medėja“ analizė: Medėja – savo likimo kūrėja

Kiekvienas žmogus yra savo laimės ir likimo kalvis. Aplinkybės, kiti asmenys gali daryti įtaką jo sprendimams, tačiau galutinis gyvenimo kelio pasirinkimas priklauso tik jam vienam. Nuo paties žmogaus priklauso, ar jis rinksis lengvą, nerūpestingą, malonų, bet tuščią, ar prasmingą, garbingą, tačiau sunkų gyvenimą. Senovės Graikijos dramaturgo Euripido kūrinio ,,Medėja“ pagrindinė veikėja Medėja, Kolchidės karaliaus duktė, pasirinko pastarąjį variantą – gyventi atsisakant visko, kas anksčiau buvo brangiausia – šeimos, tėvynės - ir atsidėti pasiaukojančiam gyvenimui dėl vyro ir vaikų. Tik vėliau, patyrusi mylimo vyro Jasono išdavystę, ji suvokė, jog toji auka buvo beprasmė. Tuomet Medėja ėmė regzti keršto planus, kaltinti vyrą, tačiau iš tiesų ne mažiau kalta tėl tokio likimo buvo ji pati.

Meilė Medėjai buvo pati didžiausia vertybė. Nepaisydama kliūčių, ji padarė viską, kad galėtų būti kartu su savo mylimuoju. Nužudžiusi brolį, palikusi tėvynę Medėja padėjo Jasonui įsigyti aukso vilną ir kartu atvyko į jo gimtąją šalį – Graikiją: ,,Tu, tėviškę savo palikus,/ Vykai širdimi, pilna meilės,/ Praplaukti uolų nepabūgai“ (372 psl.). Karalaitė čia buvo svetima, neturėjo artimųjų, kurie prireikus galėtų ją užtarti, tačiau to nepaisė, nes netoliese visada buvo vyras, kuriuo ji beatodairiškai pasitikėjo. Sužinojusi, kad jos dievinama antroji pusė ketina vesti Korinto sosto įpėdinę, Medėja prarado gyvenimo džiaugsmą. Rūmuose skambėjo jos nesibaigiančios aimanos ir raudojimas – Medėjos širdis plyšo iš sielvarto, o galvoje brendo kraupūs sumanymai. Pavydo ir įniršio apimta Medėja buvo pasiruošusi pražudyti bet ką – tiek savo vyro naująją mylimąją, tiek jį patį. Nelaiminga meilė peraugo į baisų kerštą, į kurio verpetą pateko ir niekuo dėti Medėjos vaikai, kuriuos motina mylėjo, bet pražudė per savo aklą meilę, peržengiančią elgesio ir moralės ribas: ,,Ir man tavęs gaila,/ Ak motina vargše,/ Kad savo vaikus/ Dabar jau pati nužudyti rengies/ Dėl savo vedybinės lovos,/ Nes vyras, pametęs tave,/ Su kita jau gyvena“ (391 psl.).