Jonas Biliūnas - XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas

• J.Biliūnas- novelių ir psichologinės lietuvių literatūros pradininkas; modernumo lietuvių literatūroje pradininkas. Dažna kūrybos tema- nuskriaustas, nelaimingas žmogus.
• Nepagydoma Jono Biliūno liga – džiova, lemia jautrų požiūrį į aplinką.

Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J.Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais.

Pamatinis visų kūrinių motyvas - žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas - J.Biliūno kūrybos dėmesio centre. Rašytojas dėmesį pirmiaus kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso.

Apsakymas ,,Kliudžiau“

Apsakyme “Kliudžiau” pašauto gyvulio vaizdas taip sukrėtė jaunąjį “madžiotoją”, jog jis kelias dienas nedrįso iškelti kojos iš trobos, kad tik nepamatytų to vaizdo, kuris ilgai dar nedavė jam ramybės. Paleista strėlė į menką baltą katytę - tai vienintelis šūvis mažojo “medžiotojo” gyvenime, tačiau jis taiklus.

,,Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ ( Jonas Biliūnas ,,Kliudžiau“)

,,Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strėlas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.“ ( Jonas Biliūnas ,,Kliudžiau“)

Apsakymas ,,Vagis“

J.Biliūnui kaltė - nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos.

Būdamas jaunas Jokūbas užmuša jo arklį bandžiusį pavogti žmogų. Po daugelio metų vyras vis dar prisimena šį kraupų įvykį, kuris neleidžia ramiai miegoti, džiaugtis kasdienybe. Jokūbas prisipažįsta kunigui, žmonai, kaimynams, tačiau tai nesuteikia jam dvasinės ramybės. (Sąžinės sukeltas kaltės jausmas trukdo individui džiaugtis gyvenimu.)

,,Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…“ (Jonas Biliūnas ,,Vagis“)

,, Kaip beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai žvengia...“ (Jonas Biliūnas ,,Vagis“)

,,Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai.“ (Jonas Biliūnas ,,Vagis“)