Knygos istorijos tyrimų atsiradimas ir raida Europoje

XX a. Vakarinėje Europos dalyje dominavo dvi pačios ryškiausios knygos istorijos mokyklos, tai prancūziškoji ir anglo-amerikietiškoji.

Savitai knygos istorija rutuliojosi Vidurio Europos šalyse. Prie šių šalių galima priskirti Vokietiją, Vengriją, Čekiją, Lenkiją, Slovakiją, Bulgariją taip pat Pabaltijo šalis. Pabaltijo šalys priskiriamos ne Rytų Europos, o Vidurio Europos šalims. Ir visos šios šalys savotiškai sudarė paribio zoną tarp Vakarų ir Rytų Europos knygotyros mokyklų bei knygos istorijos mokyklų tiek geopolitine, tiek metodologine prasmėmis. Svarbiausia knygos istorijos mokykla Rytuose susiformavo būtent Rusijoje.

Vengrijoje ir Slovakijoje buvo išplėtota knygos kultūros istorijos koncepcija. Vengrijoje ją realizavo Matė Kovacas ir jo vadovaujamas kolektyvas, kuris parengė veikalą “ Knyga ir biblioteka vengrų visuomenės gyvenime”. Slovakijoje pirmąjį knygos kultūros terminą pradėjo vartoti A. Banik, o vėliau išplėtojo Joseph Spetko ir Gabriela Zibritova savo knygos istorijos tyrinėjimuose. Šita sąvoka – knygos kultūra, buvo suvokiama labai plačiai ir apima problematiką, nagrinėjančią ir knygos materialiąją pusę ir jos turinį, taip pat gyvavimą visuomenėje, bibliologinių procesų ištakas ir pasekmes, knygos žmonių ir institucijų veiklą, jų ryšius su visuomeniniais ir kultūriniais reiškiniais. Iš esmės tai buvo artima Prancūziškajai knygos istorijos sampratai.

Lenkijos mokslininkai taip pat gana plačiai suvokė knygos istorijos problematiką. Visgi Lenkijoje nebuvo vartojama knygos kultūros istorijos samprata. Jie atstovavo funkcinės istorinės bibliologijos sampratą. Nuo pat XIX a. labai paplito apibendrinančio universalaus knygos mokslo idėja, jis vadintas bibliologijos vardais. Ta istorinė problematika, susijusi su knygos kūrimu, gamyba, leidyba, jos vartojimu visuomenėje, Lenkijoje buvo vardinama kaip istorinė bibliologijos problematika. Svarbesni lenkų autoriai, kūrę tautinę knygos istorijos mokyklą, buvo Kazimieras Piekovski, Jan Muszowski ir kiti. Kaip amžiaus viduryje, taip ir mūsų dienomis, Lenkijoje šia problematika domisi daug autorių, veikia labai stiprūs istorinės bibliologijos centrai, susiformavę Vroclovo, Krokuvos, Varšuvos, Torinės universitetų. Čia veikia specialios katedros, kurios užsiima tiek knygotyros teorijos, tiek knygos istorijos dalykais. Šiuos tyrimus skatina ir veikiančios organizacijos, tokios kaip “Lenkų bibliologijos draugija”, bibliofilų organizacijos, veikiančios daugumoje Lenkijos miestų ir t.t....

Pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodė nemažai monografijų, kuriose realizuojamas kompleksinis požiūris į knygos istoriją kaip į viso bibliografinio proceso istoriją.

Lenkija ir Lietuva daug amžių buvo viena valstybė, todėl Lenkijoje pasirodo gana daug darbų, skirtų ir Lietuvos knygos problematikai. Yra parašyta monumentalių veikalų, pradedant XIX a. Autoriai kūrė ir XX a. pradžioje (tuo laikotarpiu Vilniaus knygos tyrimai suaktyvėjo, kai lenkai buvo užėmę Vilnių, pirmosios mūsų nepriklausomybės laikais). Lenkai domisi Lietuvos knygos problematika ir šiandien, nes lenkų ir lietuvių knygos istorija yra labai tarpusavyje susijusios.

Kaip jau minėta, svarbiausia Rytų Europos knygos istorijos mokykla susiformavo Rusijoje. Ji susiformavo, gana anksti XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Rusijos knygos istorijos mokyklai nuo pat pirmųjų XX a. dešimtmečių buvo būdinga funkcinė knygos istorijos samprata, bandant aiškinti knygos istoriją iš knygos funkcijų pozicijos. Šia prasme buvo svarbūs M.N. Kufaevo, A.M. Loviagino, A.J. Maleino darbai, kai tiriant bibliologinius procesus buvo bandyta atskleisti knygos raidos ir funkcionavimo visuomenėje dėsnius. Tačiau šios novatoriškos 2-3 dešimtmečio idėjos gana greitai tapo iškraipytos, bandant knygos istorijos mokslą, knygotyros mokslą, kaip ir kitus socialinius mokslus Rusijoje, paversti materialistiniais mokslais, pritaikant jiems marksistinę dialektiką. Reziume, tos 2-3 dešimtmečio novatoriškos nuostatos prarado prasmę, rusų tyrėjams įklimpus į mokslo idealizacijos ir vulgarizacijos pinkles. Šios pinklės aiškios rusų moksle iki pat 5 dešimtmečio pabaigos. Darbai sukurti nuo 3 dešimtmečio vidurio iki 5 dešimtmečio pabaigos tokių autorių, kaip P.N. Berkovas, I.Lovosodskis ir kt., šiandien atrodo keistai ir apčiuopiamų rezultatų knygos istoriografijai nedavė.