Spausdintos knygos raida 1550 – 1800 m.

Pirmiausiai aptarsiu tokį klausimą, kaip spaustuviniai šriftai, o po to leidėjų ir mecenatų klausimą. Kitose paskaitose kalbėsiu apie vardines ir privačias spaustuves, apie skaitančiąją visuomenę, periodinę spaudą ir cenzūrą. Ne tai, kad ten bus aptariamos chronologiškai kažkokios šalys ar įvykiai, truputį kitaip jum bus ta medžiaga pateikta. Tokiu principu bus pateikta, kaip ji pateikta vadovėliuose, kuriuos aš jums rekomenduosiu skaityti, pagrindiniai yra anglų kalba. ...(?) yra problemiškai dėstoma, nors ten yra truputėli daugiau ir chronologijos dėstoma ir o principo yra laikomasi.

Pirmose skaidrėse bandysiu įvardinti svarbiausius, būdingiausius dalykus, kas būdinga knygų raidai. Kas atrodo supaprastintai, tarsi labai aiškūs, bet su įdomia sudėtinga istorija.

1550 – 1800 spausdintos knygos raidos ypatumai

Vieną dalyką dar noriu išskirti, tai yra tai, kad spaudos gamyboje, leidinių multiplikavimo procese, poligrafinės spaudos gamyboje, tiek rengiant spaudą, tiek spausdinant iš esmės neįvyko jokių esminių techninių permainų. Techninė pažanga apsiribojo tų pačių spausdinimo staklių tobulinimu, jų medines dalis, keičiant metalinėmis. Jeigu XV a. Viduryje atsirado esminis lūžis apskritai knygos istorijoj, gimė ta spauda apskritai rankraštinę knygą pradėjo keisti spausdinta knyga ir vėlesniais 250 metų tie technikos dalykai ne taip keitėsi. Buvo laikomasi tų pačių gamybos principų, kuriuos naudojo Gutenbergas, spausdindamas savo 42 eilučių bibliją.

Kalbant apie šriftus, būtina atsiminti pirmuoju šimtmečiu buvo populiarūs tiek gotiškieji, tiek lotyniškieji šriftai. Iki XVIII a. Pabaigos įsigalėjo lotyniškieji šriftai ir gotiškasis šriftas išliko kaip anomalinis reiškinys. Ilgiausiai jis buvo Vokietijoje naudojamas, bet šiaip dominavo lotyniškieji šriftai. Ir kaip jie keitėsi, kokie šriftų kūrėjai ir raižytojai nusipelnė, tobulinant šriftus, apie tai šiandiena aš jum ir kalbėsiu daugiausia. Džeksonas Grifas ir Garamondas yra žymiausi šriftų kūrėjai pirmuoju spaudos šimtmečiu. Šitas pavardes reikėtų atsiminti! Vėlesnieji šriftų meistrai dažnai kurdami savo šriftus, jų piešinį, rėmėsi šių autorių jau atliktais darbais. Svarbus momentas yra tas, kad šriftų liejimas susiformavo gana anksti kaip savarankiška profesija. Spaudos gamyba ir šriftų kūrimas labai greitai atsiskyrė ir spaustuvėse buvo gaminamos knygos, o šriftų liejyklose liejami šriftai. Jeigu Gutenbergo atveju, jis buvo ir šriftų gamintojas ir spaustuvininkas, tai vėliau šitos veiklos atsiskyrė ir kelios garsios liejyklos diktavo šriftų madas XVI a. antroje pusėje – XVIII a. visai Europai. Jų produkcija naudojosi visos Vakarų Europos spaustuvininkai, pirkdami jau pagamintus šriftus.