Albert Camus: absurdas kaip ontologinė apibrėžtis

1.1 Temos aktualumas ir motyvacija. Filosofija, kaip nurodo šio žodžio etimologija, atsiranda kaip išminties meilė, o išmintis savo ruožtu yra susijusi su žmogiškojo gyvenimo prasme. Taigi, matyt, ir derėtų „suprasti filosofijos problemą kaip žmogaus prasmės problemą, kaip ieškojimą garsiosios „žmogaus gyvenimo prasmės“ (Levinas 1994: 13). Paprastai ieškoma to, ko jau nebeturima, taigi filosofijos atsiradimas ženklina tą vietą žmogaus istorijoje, kada žmogus pameta prasmę. Filosofavimą išprovokavęs imperatyvas „Pažink save“ įkurdina filosofuojančius teoriniame mąstyme, ir šie praranda betarpišką ryšį su pasauliu, kuris, turbūt, buvo ir buvimo pasaulyje prasmingumo garantas. Jei filosofija nuo pat savo atsiradimo ieško prasmės, tai ji neišreikštai vadovaujasi prielaida, kad prasmė galima. Todėl savotiškas akibrokštas visai filosofijos tradicijai turėtų būti prancūzų egzistencialisto Albero Camus požiūris, kad pamatinis žmogaus gyvenimo faktas yra absurdas. Šiame darbe ir ketinama pasiaiškinti tokio požiūrio atsiradimo prielaidas bei jo pagrįstumą.

1.2 Tyrimo problema. Darbe remiamasi prielaida, kad filosofijoje būtis tradiciškai siejama su prasme. Kadangi A. Camus absurdas, arba beprasmiškumas, tampa pamatine ir šia reikšme ontologine žmogiškojo buvimo apibrėžtimi, tai kyla klausimas kaip filosofija gali atlikti tokį salto mortale, arba, performuluojant kantiškai, kaip galima absurdo filosofija?

1.3 Darbo tikslas ir uždaviniai. Tiriamajame darbe Parmenido bei Platono tekstų analizės pagrindu bus siekiama iš pradžių aptarti būties problemos pirminius sprendimus bei jų ryšį su prasme. Po to bus nagrinėjamas dekartiškasis pažintinis perversmas filosofijoje ir aptariamos to perversmo pasekmės būties problemos sprendimui. Tai taps prielaida A. Camus absurdo požiūriui rekonstruoti. Diagnozavus A. Camus filosofijos vienpusiškumą, bus pateiktas alternatyvus A. Šliogerio požiūris į daiktus kaip galimą prasmės šaltinį.

1.4 Problemos ištirtumas Lietuvoje. Lietuvoje A. Camus filosofija buvo susidomėta dar sovietmetyje, nes A. Camus knygose keltos problemos pabrėžė to laikmečio gyvenimo absurdiškumą. Nepaisant to, Lietuvoje platesnių studijų apie A. Camus nei tuo laikmečiu, nei vėliau nebuvo parašyta. Tačiau taip pat negalima būtų sakyti, kad A. Camus nesusilaukė iškilių lietuvių filosofų dėmesio. Straipsnius apie jį yra prašę ir A. Šliogeris, ir J. Baranova, o taip pat dar keletas kitų lietuvių filosofų. Darbe remtasi S. Jankausko, E. Būgaitės, R. Grucės, T. Sauliaus straipsniais.
Šiame bakalauriniame darbe buvo remtasi pirmiausia gausiais lietuviškais A. Camus knygų vertimais, o taip kritiniais straipsniais, susijusiais su darbo problematika. Senovės graikų būties sampratą nagrinėjo T. Saulius straipsnyje „Parmenido mįslė“, S. Jankauskas - „Teisingumas kaip raktas į būties prigimtį“. Senovės graikų mąstytojų (Parmenido ir Platono) idėjos nagrinėjamos gan dažno Lietuvos filosofo straipsniuose, kaip ir vėlesnio filosofo R. Descartes'o. Šiame darbe remtasi S. Jankausko straipsniu „Dekartiškasis Dievo įrodymas: prielaidos ir intencijos“. Kalbant apie egzistencinę filosofiją, remtasi E. Būgaitės straipsniu „Baigtinė egzistencija – tai gėris ar blogis“. A. Šliogeris savo raštuose giliausiai ir plačiausiai Lietuvoje nagrinėja egzistencinio mąstymo problemą, o jo daiktų metafizika šiame darbe pateikiama kaip alternatyva A. Camus filosofijai.

1.5 Darbo struktūra. Darbą sudaro keturios dalys: pirmoje jų kalbama apie būties sampratą senovės graikų filosofijoje, nagrinėjama, kokia būties svarba to meto mąstytojams, ir su kuo būtis buvo siejama. Antroje dalyje kalbama apie būties subjektyvizaciją, koks buvo būties suveiksmažodinimo kelias, ir kaip ji tampa žmogiškąja egzistencija. Trečioje dalyje nagrinėjama A. Camus prasmės samprata, kalbama apie galimus absurdo įveikos būdus bei prasmės atradimo galimybės viltį. Ketvirtoje, paskutinėje, dalyje pateikiama alternatyva A. Camus filosofijai – A. Šliogerio prasmės įžvalga pamatiniuose daiktuose.