Albertas Kamiu ,,Sizifo mitas"

         Graikų mitologijoje Sizifas buvo dievo Eolo sūnus, Korinto miesto įkūrėjas, pagarsėjęs savo gudrumu. Pasak legendos, pas Sizifą atvykus mirties dievui Tanatui, herojus klastingai jį apgauna ir sukausto grandinėmis. Nuo tada žmonės nebemirdavo. Vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų - Dzeusas - atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrą kartą Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Žmona taip ir padarė, o Sizifui atėjus pas Hadą į požemio karalystę, šis paprašė jį leisti į žemę, kad nubaustų žmoną, jog dėl paklusnumo ji nesielgė žmoniškai. Išleistas negrįžo ir kurį laiką džiaugėsi žemės teikiamais malonumais. Galop Tanatas užklumpa bepuotaujantį Sizifą ir išplėšia jam širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli, akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo. Dabar Sizifo vardas mūsų kalboje yra tapęs bendriniu, naudojamu beviltiškiems veiksmams apibūdinti.

         Alberto Kamiu knyga ,,Sizifo mitas“ susideda iš trijų skyrių. Pirmajame - ,,Samprotavimai apie absurdą“ – autorius supažindina su knyga ir pateikia svarbiausius filosofinius teiginius. Antrasis skyrius - ,,Absurdo žmogus“ – nagrinėja absurdo žmogaus moralę. Trečiasis skyrius - ,,Absurdo kūryba“, jame dėmesys sutelktas į ryškiausią absurdo žmogų – kūrėją. Paskutinis trečiojo skyriaus poskyris, pavadintas kaip ir visa knyga ,,Sizifo mitas“, yra svarbiausias, nes autorius, palygindamas žmoniją su Sizifu, parodo,  kaip jis supranta egzistencinius klausimus. A.Kamiu požiūriu, Sizifą reikia įsivaizduoti laimingą, nes jis tam tikra prasme yra suaugęs su savo našta – akmuo yra tapęs jo savastimi: tai yra ir jo džiaugsmas, ir jo kančia. A.Kamiu daro išvadą, kad sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti.