Kaip aš galėčiau padėti klausos sutikimą turintiems VI klasės mokiniams išmokti kalbos dalių derinimą (pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo pagrindu)

XXIa. visuomenė įžengė į žinių amžių, kuriame mokymasis visą gyvenimą tampa būtinybe. Pats terminas ,,žinių visuomenė" apima ne tik žinias, bet ir apskritai informacijos valdymą, veiklą. Žinių visuomenei reikia išminties - reikia žinių ir gebėjimų, pagrįstų morale, bendražmogiškomis vertybėmis. Kintant visuomenei, kinta ir požiūris į mokymąsi ir mokytoją. Pagrindine vertybe tampa mokymasis mokytis visą gyvenimą, gebėjimas valdyti gausią informaciją. Mokymosi visą gyvenimą memorandume sakoma, kad „Mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu, dalyvaujant pilname mokymosi kontekstų kontinuume. Visiems Europos gyventojams be išimties turi būti suteiktos lygios galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų ir aktyviai dalyvauti kuriant Europos ateitį“(http://lssa.smm.lt/docs/Memorandumas_2001.doc). Lietuvos mokyklos tikslas – išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, pozityviai keisti Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje; padėti moksleiviams išsiugdyti komunikacinius gebėjimus, įgyti informacinės kultūros, kompiuterinio raštingumo pagrindus, atitinkančius šiandieninio gyvenimo ir ateities poreikius. Čia labai svarbus tampa ir mokytojo vaidmuo. Pasak D. Beresnevičienės, G. Butkienės, M. Teresevičienės (1993, p. 302) „kuriant nuolatinio mokymosi sistemą, mokytojui tenka išskirtinis vaidmuo: sociokultūrinių Lietuvos vertybių puoselėtojo ir perteikėjo, noro mokytis įkvėpėjo bei nuolatinio mokymosi proceso organizatoriaus ir dalyvio“.

Lietuvių kalba mokykloje visapusiškiau nei kiti mokslai gali ugdyti įvairius gebėjimus, ypač susijusius su kalbine komunikacija bei mąstymu. Be to, šioje situacijoje lietuvių kalba, kaip ir kiti humanitariniai mokomieji dalykai, gali atlikti ypatingą vaidmenį - tapti žmogaus ir jo susivokimo pasaulyje ugdymo priemone. Lietuvių kalbai ypatingas vaidmuo čia tenka ir dėl to, kad mokykloje šiam dalykui, palyginti su kitais humanitariniais mokslais, skiriama daugiausia laiko, jis apima plačiausias turinio sritis.

Specialiųjų poreikių mokiniai, turintys vienokią ar kitokią negalią, taip pat turi gauti standartus atitinkantį išsilavinimą pagal savo gebėjimus ir poreikius. Švietimo įstatymas, apibrėždamas specialiojo ugdymo paskirtį, sako: „Specialiojo ugdymo paskirtis - padėti specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį.“(http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdocl?pid=279441&pquery=&ptr2). Pagal įstatymą specialusis ugdymas teikiamas pagal visas privalomojo ir visuotinio švietimo programas. Prireikus šios programos keičiamos, pritaikomos, taip pat kuriamos specialiosios programos ir teikiama papildoma pagalba.

Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre ugdomi vaikai, turintys klausos sutrikimų. Vaiko ugdymas – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko vystymosi perspektyvą. Dirbant su sutrikusios klausos vaikais reikalingas specialus ugdymas ir vaiko specialiųjų poreikių pažinimas. Specialusis ugdymas – tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis vaiko specialiuosius poreikius. Tam gali prireikti specialiųjų mokymo priemonių, mokymo technikų, metodų arba įrangos. O dirbant su klausos sutrikimų turinčiais vaikais – klausos aparatų, garsą stiprinančios aparatūros, daktilinės abėcėlės vartojimo, mokymo gestų kalba ir t.t.Vienas iš svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė.

Girdintys vaikai į mokyklą ateina jau gana aiškiai ir taisyklingai kalbėdami, o klausos sutrikimų turintys vaikai neturi tokios kalbinės patirties, elementaraus žodyno. Jie negirdi arba neteisingai (neprigirdintys) supranta žodžių reikšmes, nemoka taisyklingai vartoti gramatinių formų ir nesuvokia jų reikšmės kalboje. Pasak L. Barzdonytės- Morkevičienės (2000), neprigirdinčiųjų kalbos gramatinės sandaros tyrinėjimai liudija, kad vaikai nemoka rišliai reikšti savo minčių, jų pasakymai sudaryti iš atskirų, nesusietų žodžių, kai kuriuose sakiniuose nėra pagrindinių sakinio dalių. Neprigirdintieji sunkiai skiria semantinę ir gramatinę žodžių reikšmę. Todėl klausos sutrikimų turintys vaikai mokykloje mokosi ne tik kalbėti, bet ir suprasti kalbą bei įgyti kalbos sistemos pagrindus. Kalbėjimo įgūdžių formavimas yra sunkus todėl, kad vaikai neturi klausos arba turi tik klausos likučius, todėl negali naudotis natūraliu kalbos formavimo būdu – pamėgdžiojimu. Natūralu, kad vienas iš sunkiausių mokomųjų dalykų klausos sutrikimų turintiems vaikams yra lietuvių kalba.

VI klasėje pastebimos anksčiau minėtos problemos, kurias sąlygoja sutrikusios klausos vaikų psichologiniai bei kalbos raidos ypatumai. Be to, pradėjusi dėstyti lietuvių kalbą šeštoje klasėje pastebėjau žemą šios klasės mokymosi motyvaciją, kuriai didelę įtaką daro amžiaus ir elgesio problemos. Vaikai nesiekia įgyti naujų žinių, visiškai nenori dirbti savarankiškai. Pamokos metu sunku palaikyti akių kontaktą (akių kontaktas būtinas, norint palaikyti su mokiniais dialogą – jei jie nežiūri, vadinasi nieko negirdi ir nesupranta).

VI klasėje vis dar svarbi kalbos dalių pažinimo ir derinimo tema. Nors tai vaikams nėra naujas dalykas, tačiau jie dažnai neatpažįsta kalbos dalių, nežino, į kokius klausimus atsako tam tikra kalbos dalis ir dar dažniau pasitaiko kalbos dalių derinimo klaidų. Tai pastebima tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje. Todėl vienas iš prioritetų dėstant lietuvių kalbą VI klasėje – kalbos dalių derinimo mokymas ir šių žinių įtvirtinimas.

„Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“, lietuvių kalbos programoje ir kituose dokumentuose akcentuojamas reikalavimas gebėti taisyklingai reikšti savo mintis: taisyklingai rašyti, vartoti žodžius bei gramatines formas, sudaryti sakinius. L. Kadžytė – Kuzavinienė (1997) remdamasi tyrimų duomenimis, akcentuoja, kad viena iš tipiškų mokinių rašybos klaidų yra galūnių rašybos klaidos. Ji teigia, kad daugiausia sunkumų mokiniams sudaro nosinių balsių rašyba kaitomų kalbos dalių galūnėse.

Žinodama šias rašybos problemas bei savo ugdytinių ypatumus darbo objektu pasirinkau kalbos dalis ir jų derinimą. Savo tyrimo temą suformulavau taip: “Kaip aš galėčiau padėti klausos sutrikimą turintiems VI klasės mokiniams išmokti kalbos dalių derinimą”.

Darbo tikslas:

išanalizuoti, kaip aš galėčiau padėti klausos sutrikimą turintiems VI klasės mokiniams išmokti kalbos dalių derinimą“.

Darbo uždaviniai:

• išanalizuoti vaikų, turinčių klausos sutrikimų, kalbos ugdymo ypatumus;
• aptarti lietuvių kalbos dėstymo didaktines nuostatas ir mokymo metodus;
• atlikti savo pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimą VI klasėje;
• išanalizuoti veiklos tyrimo rezultatus.

Darbe naudoti tyrimo metodai:

• mokslinės literatūros ir dokumentų analizė;
• stebėjimas;
• pokalbiai;
• dienoraščio rašymas ir refleksija;
• apklausa raštu.

Įgyvendinti 3 pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo etapai:

I etapas (lapkritis – gruodis). Tyrimo problemos identifikavimas, dokumentų, susijusių su tyrimo etika, tvarkymas, tiriamųjų atranka, mokytojų apklausa, mokslinės literatūros rinkimas ir analizė, dienoraščio rašymo pradžia. Pirmieji susitikimai su tiriamaisiais mokiniais.

II etapas( sausis – kovas). Darbas su tyrime dalyvaujančiais mokiniais, įvairių metodų taikymas kalbos dalių derinimo mokymui, stebėjimas, rašto darbų analizė, dienoraščio rašymas, savirefleksija.

III etapas (balandis – gegužė). Sukauptos informacijos analizė, apibendrinimas. Savirefleksija. Išvadų formulavimas.

Prireikus šios programos keičiamos, pritaikomos, taip pat kuriamos specialiosios programos ir teikiama papildoma pagalba.