Rekreacinės veiklos poveikis nežymų protinį atsilikimą turintiems vaikams

Nurodoma (Neįgalieji: mes jaučiamės kitokie, nes žmonės nežino, kaip su mumis elgtis, 2010), kad vienas iš dviejų neįgaliųjų niekuomet nėra dalyvavęs jokiuose laisvalaikio ar sporto užsiėmimuose. Trečdalis Europos neįgaliųjų niekuomet nėra išvykę į užsienį ar net į vienos dienos kelionę. Todėl neįgaliųjų laisvalaikio ir rekreacijos problematika yra itin aktuali.

Anot A. Kriščiūno (2008), „neįgaliųjų rekreacija (lot. recreatio – atkūrimas) – jėgų, sveikatos, gyvenimo džiaugsmo, prasmės atgavimas ir malonumo gyventi suvokimas. Tai veikla, „išvaduojanti“ žmogų nuo įvairių jo socialinių vaidmenų bei skatinanti asmens kūrybiškumą“.

Siekiant demokratijos idealų, puoselėjant humanistines vertybes, ieškoma efektyvesnių būdų neįgaliųjų psichologinės integracijos, jų socializacijos problemoms spręsti. Tam įpareigoja ne tik mūsų asmeniniai doriniai imperatyvai, bet ir reikšmingi Jungtinių Tautų dokumentai (pavyzdžiui, Vaiko Teisių Konvencija) bei šalies švietimo koncepcijos ir reformos principai, reikalaujantys neįgaliesiems suteikti lygiavertes ugdymo (saviugdos) sąlygas (Piličiauskas, 1998).

Viena optimalių priemonių tokiam tikslui siekti yra meninė veikla, atitinkanti specialiųjų poreikių asmens gebėjimus, individualias meninės raiškos galimybes. Kaip teigia A. Piličiauskas (1998), prisiimdami šią atsakomybę privalome reguliariai analizuoti specialiojo meninio ugdymo procesą, ryškėjančius jo pasiekimus, problemas, trūkumus ir klaidas. Tuo tikslu svarbu parengti šios specifinės pedagoginės veiklos politiką – strategiją, taktiką, tikslo ir uždavinių sampratą, žinant ir remiantis tokiais faktais: ,,civilizuotos užsienio valstybės specifinio ugdymo baruose yra sukaupusios žymiai didesnę patirtį; šiame kontekste Lietuva yra nepaprastai atsilikusi; neįgalieji, jų tėvai ir artimieji laukia neatidėliotinos specialiosios meno pedagogikos pagalbos, todėl privalome dėti žymiai daugiau pastangų susidariusiai situacijai optimizuoti“.