Žmogaus vaizdinys lietuvių etiologinėse sakmėse

Kaip atsirado pasaulis, rūpėjo jau mūsų protėviams. Etiologinėse sakmėse ir aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai, kodėl nesutaria šuo su kate, kaip auga akmenys ir kt.). Apie tai sukurta daugybė sakmių. Be to, daug senųjų tautosakinių sakmių yra sukaupta Biblijoje.

Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia susidomėjimą nepaprastais įvykiais, patraukia dinamiška fabula, gyvais vaizdais suaugusius ir vaikus. „Sakmes gaubia nepaprastumo aura. Pasakojama ne apie kasdieniškus, o apie išskirtinius dalykus“, - konstatuoja Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė[1].

Temos naujumas ir aktualumas. Etiologines sakmes, jų žanrą, vaizdinius išsamiai tyrinėjo Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius, Donatas Sauka. Vėlius nagrinėjo tiek mitologines, tiek etiologines sakmes. Jis atskleidė jų vaizdinius, savastį. Kerbelytė susistemino lietuvių pasakojamosios tautosakos žanrą trijuose Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo tomuose (1999, 2001, 2002). Sauka gilinosi į tautosakos žanrus ir struktūrą studijose Lietuvių tautosaka (1982, 2007). Vis dėlto etiologinių sakmių veikėjas – žmogus, jo vaizdinys - nagrinėtas labai menkai. Dažniausiai akcentuojamas žmogaus sukūrimo motyvas etiologinėse sakmėse, bet ne jo vaizdinys, t.y. išvaizda, būdo savybės, lytis, socialinis statusas, funkcijos. Minėtinas tik Rūtos Stankuvienės straipsnis „Žmogaus sukūrimo aspektai etiologinėje sakmėje“, kuriame aptariamas žmogaus sukūrimas, lyties aspektas ir iškeliama prielaida toliau gilintis į žmogaus vaizdinį. Taip pat minėtinas vienintelis darbas, skirtas lietuvių etiologinėms sakmėms, Ritos Repšienės daktaro disertacija Lietuvių etiologinės sakmės (2001). Žmogaus temai yra skirtas vienos dalies poskyris, kuriame analizuojama vyro ir moters kilmė, statusas, savybės. Taigi lyčių kilmė, statusas iš dalies yra aptarti, tačiau etiologinėse sakmėse žmogus taip pat kuria, o šis aspektas nėra sulaukęs didesnio tyrinėtojų dėmesio. Anot Mircea Eliade’s, „apsigyventi kokioje nors vietovėje, pasistatyti būstą [...] juk tai reiškia apsiimti kurti pasaulį, pasirinktą gyventi”[2]. Šis bakalauro darbas – vienas pirmųjų mėginimų atskleisti žmogaus vaizdinio (iš)raišką lietuvių etiologinėse sakmėse.

Tyrimo objektas – žmogaus vaizdinys lietuvių etiologinėse sakmėse. Darbe siekiant jį identifikuoti ir interpretuoti analizuojami keli šaltiniai. Tai trys etiologinių sakmių rinkiniai: „Kaip atsirado žemė” (1986) – sudarytojas Norbertas Vėlius (toliau tekste bus nurodoma santrumpa KAŽ), „Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės” (1987) – sudarytoja Bronislava Kerbelytė (toliau tekste bus LRŠ), „Kadaise ir akmenys augo” (2007) – sudarė Edita Korzonaitė (toliau tekste bus KIAA). Šių šaltinių pasirinkimą lėmė tyrimo objektas ir istoriškai susiklosčiusi rinkinių vertė. Atrinktos tik tos etiologinės sakmės, kuriose veikiantysis personažas – žmogus.

Tyrimo metodika. Darbe analizuojant ir interpretuojant žmogaus vaizdinį (funkcijas, savybes, motyvus etc.) lietuvių etiologinės sakmėse taikomas istorinis lyginamasis metodas ir Bronislavos Kerbelytės sukurta struktūrinė-semantinė metodika[3]. Remiamasi kai kuriomis svarbiausiomis tekstų analizės ir aprašymo procedūromis:

„1. Kiekvieno teksto siužete išskiriami elementarūs siužetai (ES) – tokie teksto fragmentai arba savarankiški tekstai, kuriuose vaizduojamas vienas dviejų personažų ar jų grupių susidūrimas (kartais – vieno personažo susidūrimas su objektyviomis sąlygomis) herojui siekiant vieno tikslo. Herojaus tikslas nustatomas pagal pasiektą teigiamą arba neigiamą rezultatą. Išskiriami pagalbiniai teksto struktūros elementai – įrėminimai, kurie leidžia elementariems siužetams transformuotis.

2. Analizuojama kiekvieno ES struktūra ir ES interpretuojamas semantiškai. Šios procedūros padeda tiksliau palyginti ES ir nustatyti jų giminingumą – išskirti ES tipus bei tipų versijas. Idant būtų išvengta atotrūkio nuo tekste esančios informacijos ir subjektyvių sprendimų, naudojami trys semantinės interpretacijos lygmenys.

2.1. Pirmajame lygmenyje nustatomi ES personažų vaidmenys. Personažas (individas ar sutartinai veikianti grupė) kurio likimu domimasi išskirtame ES, vadinamas ES herojumi, o tas personažas, su kuriuo herojus susiduria, siekdamas išsaugoti turimą materialų ar nematerialų objektą arba norėdamas gauti reikalingą objektą, vadinamas antipodu. Su herojumi susijęs bei jį palaikantis personažas vadinamas herojaus artimuoju, o su antipodu susijęs bei jį palaikantis – antipodo artimuoju. Kartais pasitaiko ir neutralių personažų – stebėtojų arba kurios nors konflikte dalyvaujančios pusės užsakymų vykdytojų. Nustatomi herojaus ir antipodo tarpusavio santykiai ir jų bei kitų personažų požymiai. Detaliai išsiaiškinamo ES personažų atliekami veiksmai bei jų pasekmės – herojaus būsenos pakitimai.

Remiantis šia analize aprašoma ES struktūra. Būtini kiekvieno ES struktūrosa elementai yra pradinė situacija, herojaus akcija ir rezultatas. Kai vaizduojami herojų išmėginimai, būtinas dar vienas elementas – liepimo akcija. Išplėtotuose ES būna fakultatyvių elementų, kurie padeda išryškinti herojaus būsenos pakitimus prieš lemtingą poelgį. Tai informacijos gavimo, objekto gavimo ir skatinimo akcijos[4].

Analizuojant žmogaus sukūrimo motyvą, žmogaus būdo savybes, lyties aspektą, daugiausia remiamasi istoriniu lyginamuoju metodu, o nagrinėjant žmogaus akcijas pasitelkiama struktūrinė-semantinė metodika. Kerbelytės išskirta ES struktūra leidžia identifikuoti etiologinės sakmės personažo situaciją, veiksmus, veiklos motyvus ir rezultatus.

Darbo tikslas – ištirti žmogaus vaizdinį lietuvių etiologinėse sakmėse, nustatyti, kaip (su)kuriamas, kaip atrodo ir kaip veikia žmogus. Darbe iškelti tokie uždaviniai: 1) Glaustai nusakyti etiologinių sakmių žanrinę specifiką; 2) Atskleisti žmogaus sukūrimo lietuvių etiologinėse sakmėse motyvus; 3) Išnagrinėti žmogaus vaizdinio suformavimo lietuvių etiologinėse sakmėse ypatybes; 4) Identifikuoti žmogaus akcijas ir rezultatus lietuvių etiologinėse sakmėse.

Darbo struktūra: įvadas, dvi teorinės dalys: etiologinių sakmių samprata, etiologinių sakmių žanrinė specifika. Pagrindinėje darbo dalyje – Žmogaus vaizdavimas etiologinėse sakmėse – analizuojamas žmogaus sukūrimo motyvas, vizualinis paveikslas, lyties aspektas, būdo, charakterio savybės, socialinis statusas, žmogaus akcijos. Darbas baigiamas išvadomis, santrauka, literatūros sąrašu, anotacija.

[1] Gražina Skabeikytė- Kazlauskienė, Lietuvių tautosaka. Įvadas. Vadovėlis, Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 178.

[2] Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 37.

[3] Ši metodika, kuri pirmiausia buvo skirta stebuklinių pasakų analizei, skaido tekstą į elementarius siužetus (ES). Daugelio sakmių struktūrą sudaro vienas elementarus siužetas. Pasitaiko ir dviejų elementarių siužetų deriniai.

[4] Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas: pasakos apie gyvūnus, pasakėčios, stebuklinės pasakos, t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 15.