Laiko samprata Jono Juškaičio lyrikoje

V. Daujotytės teigimu, poezijai laikas yra amžinai nepakankamas, visada užimtas kažkuo kitu; lyrika turi viename laike surasti kitą laiką, kitą ritmą. Prabildama kito laiko ritmu, lyrika dažnai prognozuoja būsimas dvasines situacijas, net savaip jas provokuoja[1].

Įvairūs XX a. poetai yra patys kalbėję apie savo kūrybą, tvirtindami, jog šis laikotarpis reikalavo ieškoti naujų, nepažįstamų poetinių išraiškos priemonių, simbolių tam, kad jų pagalba galėtų atskleisti eilėraščio lyrinio subjekto išorinį ir vidinį pasaulį. Literatūrologas V. Kubilius rašo, kad pati lietuvių poezijos vystymosi logika tuo metu reikalavo naujų vidinės analizės metodų, betarpiškesnių jausmo išraiškos būdų, judresnės vaizdo plastikos, muzikalesnės frazės[2].

J. Juškaičio laiko samprata lyrikoje yra susijusi su sunkiomis sovietmečio sąlygomis, kada reikėjo atsispirti provokacijai, gąsdinimui bei šantažui, todėl nenuostabu, kad jo eilėraščiai yra kupini kančios, ilgesio, liūdesio ir prisiminimų. Juk J. Juškaitis žinomas kaip garsus sovietų Lietuvos poetas ir, pasak literatūrologo V. Kubiliaus, tokia literatūra, gimusi liaudies varge, ašarose, niekada nebus persisotinusi ponėkų linksmintoja. Žodis čia niekada nesivaipys kaip koketė, išpenėtas prispaustųjų sopuliu ir laisvės viltimi[3]. Tokios mintys padėjo man suprasti, jog J. Juškaičio kūryba bus kupina asmeninių išgyvenimų, tarytum tai būtų tik jam vienam suvokiamas, tik jam priklausantis pasaulis. Tam, kad galėtum suprasti jo pasaulį, pirmiausia reikia įžvelgti J. Juškaičio atvirumą, rūpestį gyvenimu, žmogumi, matyti jo vertybes, eilėraščiuose vyraujančias problemas bei pajusti esančią nuotaiką. Pagrindinis mano bakalauro darbo tikslas – įsigilinti į laiko sampratą J. Juškaičio lyrikoje, pastebėti vidinius išgyvenimus ir visapusiškai pažinti šio poeto kūrybą. Tikslą stengiausi įgyvendinti, keldama šiuos uždavinius:

1. Pastebėti J. Juškaičio kuriamą meninį vaizdą ir vertybes: meilę gimtinei, paprastam žmogui, pagarbą Dievui, darbui ir teisingumui.
2. Nusakyti, kaip laikas įprasmino J. Juškaičio praeities ir dabarties išgyvenimus ir visą jo kūrybą.

Mano darbo tyrimo objektas – trys J. Juškaičio eilėraščių rinkiniai: ,,Tolimos dainos‘‘, ,,Anapus gaiso‘‘ ir ,,Dešimt žodžių jazmino žiedui‘‘, nes visuose rinkiniuose galima įžvelgti vaikystės gelmes, bandymą įsigyventi į tautos istoriją, atskleisti asmeninius išgyvenimus, patirtį, meilę sau ir paprastam žmogui. Šiuos rinkinius analizavau istoriškai, psichoanalitiškai, biografiškai tam, kad galėčiau suprasti skaudžią tautos praeitį, lyrinio subjekto problemas, skausmą, ilgesį, neviltį ir prisiminimus. Juk poetas iš tikrųjų labai jausmingai rašė apie jį supantį pasaulį, atskleisdamas tai, kas jam buvo svarbu, nenorėdamas niekam pataikauti: ,,Rašau mintimis apipiltas, kai nerašyti būtų nuodėmė, rašau bet kur, bet kada. ,,<...> Kai pradedu, eilėraštis rašo eilėraštį, kol nenusikratau, būnu, kaip įtvertas į šiekštą. Kai nutylu, galiu dienas naktis tylėti. Žiūrėdamas į pasaulį, kitus ir į savo vidų, mąstymais išnešioju kūrinėlį tarp žmonių, su kuriais gyvenu, kol pakyla kaip vėjas – iš nieko‘‘[4].

Apie kūrybą ir save J. Juškaitis rašo taip: ,,Po kokio nusižeminimo atsiranda dėmesio vertas eilėraštis, žinau. Mano pašaukimas – poetas, ir nieko čia nematau ypatinga. Nei geresnis, nei blogesnis už pašaukimus ne poetų. Pasirašau, ko nerandu skaitydamas jus. Toks ir pranašumas... Jei pasaulis prie bedugnės, ne poetai kalti. Poetai kalti, kad mažiausiai pasauliui gali padėti. Mane domino ne tie, kuriuos ugdė, o tie, kuriuos žlugdė ir nesužlugdė‘‘[5]. Vadinasi, J. Juškaičiui lyrika buvo pažinimo ieškojimas, nes kūryba, jo nuomone, yra dvasingas pasipriešinimas brutaliam gyvenimo chaosui, mirčiai, vertės atsiradimas iš tamsos, savęs įprasminimas, ir autentiška turbūt kas nuoširdu, o nuoširdu turbūt to, kas estetiškai išreikšta, nemeluotumas. Išmintis ateina iš aukštos kultūros, dvasios šviesos, tad poezijoje tebegyvas didelių, integralių asmenybių ilgesys[6].

Suprasti ir analizuoti J. Juškaičio kūrybą man padėjo tokia teorinė ir kritinė literatūra: V. Daujotytė ,,Mažoji lyrikos teorija‘‘, R. Šilbajoris ,,Netekties ženklai‘‘, J. Juškaitis ,,Lyra ant gluosnio‘‘, V. Kubilius ,,Problemos ir situacijos‘‘, V. Kubilius ,,XX amžiaus literatūra‘‘, V. Daujotytė ,,Lyrikos būtis‘‘, V. Balsevičiūtė ,,Naujausios lyrikos semantika‘‘. Ši literatūra padėjo labiau suvokti darbo temą, išskirti svarbiausius aspektus, sužinoti, kaip J. Juškaičio kūryba siejasi su tautos dvasine kultūra ir epocha.

Mano darbo visa tiriamoji dalis susideda iš keturių pagrindinių skyrių: asmeninės patirties laiko, vėlesnio brandos laiko, žmogaus likimo ir gyvenimo prasmės apmąstymo laiko bei laiko cikliškumo. Šie skyriai padėjo labiau įsigilinti į laiko sampratą J. Juškaičio kūryboje, pastebėti kuriamą poetinį pasaulį, suvokti, ką ,,kalba‘‘ eilėraštis, kokią svarbią tautos istoriją ir lyrinio subjekto išgyvenimus jis atveria. Turėjau galimybę suvokti, ką pačiam poetui teko išgyventi vaikystėje, kokius prisiminimus nešiojasi savo širdyje, kokias estetines vertybes iškelia ir kokia yra jo pasaulėvoka. Taip pat įsitikinau, kuo lyrika yra svarbi žmogui. V. Daujotytės nuomone, tik kūrinyje žmogus susitinka su savim, lyg pažįstamu veidu atsigręžtų į save nepažįstamą, pats sau pranešdamas apie save, bendros kalbos atskiromis galimybėmis atsiverdamas ir kartu pasislėpdamas. Kalba lyrikoje leidžia ir ginčytis su savo dvasia, nuolatinį, nepertraukiamą dialogą palaikant ir kaip ginčą, nesutarimą. Lyrika visada leidžiasi į dvasios patamsius, stiprina kūniškuosius akcentus[7].

Prisipažinsiu, kad skaityti Jono Juškaičio eilėraščius buvo sunku, nes jie kupini vizijų, praeities šešėlių, o pats poetas yra atviras sau ir gyvenimui. Jis, kurdamas poeziją, ieškojo ramybės ir paguodos. Visa tai poeto kūrybą daro sudėtingą, tačiau kuo eilėraštis paslaptingesnis, tuo įdomesnis ir suteikiantis skaitytojui galimybę pažinti poeto meninį lygį.

[1] V. Daujotytė ,,Mažoji lyrikos teorija‘‘ , Vilnius, 2005, 43 p.

[2] R. Šilbajoris ,,Netekties ženklai‘‘, Vilnius, 1992, 70 p.

[3] V. Kubilius ,,Problemos ir situacijos‘‘ , Vilnius, 1990, 393 p.

[4] J. Juškaitis ,,Lyra ant gluosnio‘‘, Vilnius, 1998, 41 p.

[5] J. Juškaitis ,,Lyra ant gluosnio‘‘, Vilnius, 1998, 38, 39 p.

[6] J. Juškaitis ,,Lyra ant gluosnio‘‘, Vilnius, 1998, 32 p.

[7] V. Daujotytė ,,Mažoji lyrikos teorija‘‘, Vilnius, 2005, 52 p.