Senų žmonių psichosocialinis prisitaikymas

Bėgant metams keičiasi ir žmonija. Tai, kas buvo aktualu ir priimtina prieš 50 metų, tapo mažiau svarbu ar net vengiama šiomis dienomis. Senoliai vakarietiškoje kultūroje laikyti išminties simboliu, buvę atrama ne tik šeimos nariams, bet ir bendruomenės gyventojams, tapo našta šiuolaikiniam žmogui.

Rutina, greitas gyvenimo tempas, tarsi pagrindiniai aspektai, nulemiantys stipriausiųjų išlikimą. Tačiau net ir įtemptos gyvenimo sąlygos tėra tik dar vienas iššūkis, kurį įveikti užsibrėžia dalis senyvo amžiaus žmonių. Kad ir kaip gražiai bei motyvuojančiai skambėtų žodis iššūkis, jo įgyvendinimui reikalingas stiprus emocinis, fizinis bei psichologinis gebėjimas prisitaikyti. Noras būti naudingu bei veikliu visuomeninėje erdvėje dažnai prasilenkia su senjoro galimybėmis. Šiuolaikinėje visuomenėje susiformavę tam tikri standartai ir rėmai riboja vyresniųjų galimybes išlaikyti darbo vietą tiek ilgai, kiek jiems to norisi, sumenkina jų požiūrį bei nuomonę, kaip atgyvenusią ir labai ribotą. Taip pat šio amžiaus tarpsnio žmogus dažnai susiduria su vienatve bei sielvartu, praradus gyvenimo partnerį, ar išleidus vaikus, kuriuos tiek metų saugojo bei rūpinosi, kurti savo istorijos. Tačiau net ir, atrodytų, nesupratingoje visuomenėje yra galimybių palengvinančių adaptaciją prie intensyviai kintančio gyvenimo ritmo bei pasikeitusio kartų mąstymo ir suvokimo.