Socialinės savivokos ypatumų analizė

Individo elgesys priklausomai nuo daugybės išorinių ir vidinių faktorių yra įvairiapusiškas ir sudėtingas procesas. Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje individas užsiima kokia nors veikla, kuo nors būna, atitinkamai elgiasi. Kai individas elgiasi kaip vienos ar kitos grupės narys, t.y atlieka kokį nors jam priklausantį socialinį vaidmenį, tai nebūtinai gali būti siejama tik su tam tikra individo atliekama veikla. Tačiau vaidmens sąvoka daug platesnė ir gali būti apibrėžiama, kaip –tam tikrų lūkesčių rinkinys ir elgesio standartas, privalomas užimant tam tikrą padėtį visuomenėje. Psichologas G.Allport išskiria pagrindines keturias socialinio vaidmens stadijas: 1) Su vaidmeniu susiję lūkesčiai; 2) Vaidmens supratimas; 3) Vaidmens priėmimas; bei 4) Atliekamo vaidmens atlikimas. Šios stadijos apibūdina tai, kaip kyla ir vyksta asmens vaidmenų procesas. Lūkesčiai yra dažnai siejami su vaidmens atlikėju. Nuo išgyvenamų lūkesčių neatsiejamas ir emocinis žmogaus sutikimas, kuris lemia tai, kad žmogus suvokia savo vaidmenį ir jį priima.(Suslavičius, Socialiniai vaidmenys, 2006) Tačiau įvyksta situacijų, kuomet dėl tam tikrų aplinkybių, kurios skirtingai priklauso nuo kiekvieno individo poelgių, būdo ir t.t, įvyksta socialinio vaidmens atmetimas, jis gali įvykti nesąmoningai, arba priešingai - nuosekliai apgalvojus visas galimas pasekmes. Visos minėtos socialinio vaidmens stadijos daro įtaką, tam kaip vaidmuo bus atliktas ir įgyvendintas bei kokią reikšmę jis darys socialinei asmens savivokai. Pastebėta, kad kartais žmonės yra linkę pateisinti savo elgesį skirtingomis priežastimis, tai paaiškina atribucijos teoriją, kuri apibrėžia kaip mes interpretuojame kitų žmonių elgesį, pavyzdžiui, siedami jį arba su vidiniais bruožais arba, su išorinėmis aplinkybėmis. (G.Myers, 2008). 1977 metais L.Rosas remdamasis atribucijos teorija, atliko eksperimentą su Stenfordo universiteto studentais, kurie buvo atrinkti atsitiktinės atrankos būdu . Buvo pastebėta, kad ir tyrimo dalyvia, ir stebėtojai padarė klaidingą išvadą, kad tie, kurie pateikia klausimus (šiuo atveju viktorinos vedantieji) iš tiesų žino daugiau už kitus tyrimo dalyvius.(G.Myers, Socialiniai įsitikinimai ir vertinimai , 2008). Panašus tyrimas atliktas ir Kalifornijoje, čia vaikams teko stebėti viktoriną ir vertinti jos dalyvius- pozityvesnis vertinimas teko viktorinos vedėjams. (Block, Jack, U California, Berkeley, 2010). Šis klaidingas įspūdis nėra žemo intelekto atspindys. Intelektualūs ir sumanūs žmonės linkę dažniau daryti atribucijos klaidą, kuri dažniausiai atsiranda dėl skirtumo tarp veikėjo ir stebėtojo perspektyvinio ir situacinio supratimo. Tačiau atribucijos klaidos gali atsirasti ir dėl humanistinių priežasčių, nes mūsų dėmesio centre yra asmuo, o jo veikimo aplinkybės tarsi nukeliamos į antra planą. Kai veikiame mes, dėmesį paprastai sukoncentruojame į savo reakcijas ir situacija tampa suprantamesnė. Būtent todėl asmens atliekamo vaidmens įtaka socialinei savivokai yra svarbi dėl dažno atribucijos klaidų pasikartojamo šiandieninėje visuomenėje. (G.Myers, Socialiniai įsitikinimai ir vertinimai , 2008). Tai įrodo ir vis didesnis susidomėjimas socialiniais vaidmenimis įvairiose kasdieninėse situacijose. Lietuvoje tyrimų, kurie nuodugniai gilintųsi ir tyrinėtų socialinius žmogaus vaidmenis nėra daug, tačiau vis labiau augantis susidomėjimas ir temos aktualumas atskleidžia visuomenės poreikius šia tema, būtent dėl to ją verta nagrinėti. Darbo tikslas: įvertinti ir palyginti atestavimo situacijoje skirtingus vaidmenis atliekančių asmenų socialinės savivokos ypatumus.Hipotezė: asmenų, atestavusių kitus, savęs vertinimai yra pozityvesni negu tų, kurie buvo atestuojami.Darbo uždaviniai: ištirti respondentus; Palyginti atliekamų vaidmenų autoįverčių rezultatus atskirose tyrėjų grupėse; Palyginti atliekamų viso tyrimo vaidmenų autoįverčių rezultatus; Nustatyti, kokią įtaką savęs vertinimui daro atliekamas vaidmuo;