Aristotelis. Esminiai piliečio požymiai: ar geras pilietis ir geras žmogus sutampa?

Temos aktualumas. Aristotelis – vienas garsiausių antikos mąstytojų. Jis pirmasis pradėjo nagrinėti individo kaip piliečio svarbą valstybės valdyme. Aristotelis pirmasis visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą - stebėjimą ir indukciją. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukščiausia gerovė”.
Būtent, Aristotelis pirmasis mąstytojas, kuris aiškinosi piliečio esminius bruožus bei stengėsi nuspręsti, ką reikia vadinti piliečiu ir kas yra pilietis. Jis įžvelgė piliečio sąvokos problematiką, pilietis demokratijoje ir pilietis oligarchijoje nėra tokia pati koncepcija. Nauja politinė mintis suformulavo ir įdiegė bendrą vertybių skalę dvi idėjas: individo kaip žmonijos atskiros dalelės, gyvenanti asmeninį privatų gyvenimą bei kitą idėją, kad žmogus turi prigimtinę teisę – pilietybę. Jis taip pat išskyrė esminius piliečio bruožus: lygybės principas ir ištikimybės valdžiai principas, kurios galia yra įstatymas.
Taigi, Aristotelis aiškiai išdėstė santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir teigė, kad doras pilietis – yra tas, kuris sugeba tikslingai ir efektingai valdyti bei tuo pačiu būti geru valdiniu. Jo didžiausias nuopelnas, kad jis tyrinėjo tikrus valstybės gyvenimo santykius ir sukūrė tų tyrinėjimų metodą, kuriuo žmonės vadovaujasi ir šiandien.

Darbo tikslas: Išanalizuoti, žmogaus ir piliečio sampratas Aristotelio filosofijos kontekste.
Darbo uždaviniai:
a) Aptarti, esminius piliečio požymių bruožus.
b) Išskirti, esminius skirtumus tarp gero piliečio ir doro žmogaus.
c) Atskleisti, lygybės ir ištikimybės valdžiai principų esmę.
Darbo metodai: analitinis, aprašomasis.
Darbo struktūra: įvadas, du skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas.